Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis. Gyvenimas ir kūryba
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis. Gyvenimas ir kūryba

  
 
 
12345
Aprašymas

Gyvenimo ir asmens bruožai. V. Ažukalnio palikimas. Poezija. Lyrizmas ir dramatizmas. Išvados.

Ištrauka

XIX a. pirmoji pusė – mūsų istorijos raidos laikotarpis, apimantis visuomeninius įvykius nuo feodalinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės galutinio žlugimo (1795m.) iki 1863m. baudžiavos panaikinimo. Šio laikotarpio literatūra išreiškė visuomenės gyvenimo poslinkius ir klasių kovą, turėjo didelę reikšmę mūsų kultūrai bei visuomeninės minties raidai. Šešiasdešimt metų literatūros istorijos tarpsnį į dvi lygias dalis skelia 1831m. sukilimas.
Kalbamuoju laikotarpiu iki tol vyravusią religinę literatūrą galutinai nustelbė pasaulietinio turinio kūriniai. Tuometinė literatūra, tęsdama K. Donelaičio kūrybos tradiciją, kėlė visuomeni-nes temas ir problemas – smerkė baudžiavą, reiškė užuojautą liaudžiai, gvildeno tautos forma-vimosi, bendrinės kalbos temas. Rašytojų atspirtis buvo šviečiamojo amžiaus ideologija, propa-gavusi žmonių iš prigimties lygybę. Švietėjai aukštino žmogaus protą ir tolo nuo reloginio mis-ticizmo.
Vienas iš ryškiausių ir svarbiausių XIX a. rašytojų ir poetų – Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis. Jis buvo pasmerktas užmarščiai, o poetui tai pati skaudžiausia dalia. Mirdamas nepa-liko nė vienos spausdintos eilutės, nors kūrė nuo ankstyvos jaunystės. Žmonės dainavo apie gra-žųjį vasaros rytą, vieversėlį ir lakštingala, bet jiems mažai terūpėjo jų autorius. Rankraščiai mėtėsi po cenzorių, policininkų stalčius. Nedaug betrūko, kad būtų sukurenti. Ir vis dėlto poeto balsas neužslopo. Ilgus dešimtmečius jis atkakliai veržėsi į šviesą, kol pagaliau buvo išgirstas ir pripažntas.
Pirmieji apie Valerijoną Ažukalnį prabilo XIX a. pabaigos mūsų kultūros darbininkai. Jie kiek supažindino visuomenę su poeto rankraščiais , paskelbė vieną kitą jo eilėraštį, bet jo kūrybą vertino pernelyg griežtai, neistoriškai. Vėliau ją specialiai tyrinėjo J. Tumas-Vaižgantas, L. Gira, pateikė daug naujų duomenų apie poeto rankraščius, įžvelgė jo talentą, mėgino apibūdinti jo reikšmę lietuvių poezijos raidoje. Atskirų V. Ažukalnio eilėraščių vietą lietuvių poezijos kon-tekste subtiliai aptarė V. Mykolaitis-Putinas, o jo kūrybos visumą – jau tarybiniu laikotarpiu – M. Lukšienė. Taip poetas įėjo į mūsų literatūros istoriją. Jo portretui išbaigti šiandien dar daug ko trūksta; tai galės padaryti tik ilgamečiai archyviniai tyrinėjimai. V. Ažukalnio raštai leis susidaryti pilnesnį vaizdą apie XIX a. vidurio lietuvių poeziją., jos brendimo kelius ir klystkelius, jie pravers lietuviškųjų poezijos vertimų, lenkų ir lietuvių literatūrinių ryšių tyrinėtojams, kalbininkams.

V. Ažukalnis gimė 1820m. Uogšilyje (Kupiškio rajonas) nusigyvenusio šlėktos šeimoje. Se-serėčios teigimu, skaityti jį išmokiusi motina Barbora, kurią poetas visą gyvenimą nepaprastai gerbęs: vadindavęs ją šventa, pasakodavęs, kokia ji buvusi "išmintinga, meili, nuostabiai kantri, nepavargstanti darbe, visada rami irsu šypsena". Ant savo pečių, matyt, ji nešė visą šeimos rū-pesčių naštą. Taurus motinos paveikslas lydėjo Valerijoną iki pat mirties, guodė jį sunkiomis valandomis. Tėvas Ipolitas irgi buvęs nepaprastai sumanus ir gyvas žmogus: "rodos, nebuvo dalyko, kurio nesugebėtų, viskas jam buvo lengva". Vėliau V. Ažukalnis porą metų pasimokė mokykloje, tačiau, stigdamas lėšų, toliau mokytis negalėjo. Likęs namie, mokė jaunesniuosius brolius ir seseris (šeimoje buvo devyni vaikai). Apie 1835-1836m. jis jau kūrė eilėraščius , kurie vėliau įėjo į pagrindinį jo eilėraščių rinkinį. Prieš 1840m. pradėjo tarnauti dvaruose raštininku ar net ūkvedžiu. Tarnaudamas Pandėlyje pas pakamores, 1840m. Ažukalnis susipažino su Kazi-miera Dombrowska, kurią pamilo ir su kuria susižiedavo. Galvodamas apie šeimos ateitį, pradėjo ieškoti geresnės tarnybos ir ta dingstimi, palikęs sužadėtinę, atvyko į Vilnių . Vilniuje V. Ažukalnis dirbo spaustuvėje, buvo laikraščio "Kurier Wileński" korektoriumi, dalyvavo kultūri-niame miesto gyvenime. Greičiausiai Vilniuje V. Ažukalnis sumanė išleisti ir savo eilėraščių rinkinį. Yra išlikę jo rankraščiai (originalūs eilėraščiai ir lenkų poetų kūrinių vertimai), pažymėti 1848, 1855m. datomis. Poetas turbūt tvarkė tai, ką buvo anksčiau sukūręs, rašė ir vertė naujus eilėraščius. Vilniuje jį pasiekė žinia apie sužadėtinės neištikimybę, kurią jis skaudžiai išgyveno. Nuo to laiko jo gyvenimas pasidaręs "nesibaigiančiu paslėptu skausmu". Išvykęs iš Vilniaus apie 1856m., V. Ažukalnis kurį laiką gyveno Šimonyse, dirbo Onuškio savininko Teofilio Komaro dvarų raštininku, sunkiai sirgo. Vedęs jį slaugiusią Apoloniją Cebrowską, apie 1858m. persikėlė gyventi į Skapiškį. Greičiausiai 1863m. sukilimo išvakarėse V. Ažukalnis galutinai parengė spaudai ir įteikė cenzūrai savo eilėraščių rinkinį. Tuo metu mirė du jauniausi jo sūnūs ir motina, jis pats po sukilimo buvo suimtas ir kalinamas. Paleistas iš kalėjimo, 1864m. su šeima iš Skapiškio išvyko į Kauną. Kaune tarnavo raštininku bajorų deputacijoje, laisvalaikiu rašė prašymus, vedė bylas. Kartu tyrinėjo lietuvių kalbą, parašė jos gramatiką. Sukūrė prieš ponus nukreiptą satyrą, pagarsėjusią posakiu: "Ponai po savimi turi tūkstančius dūšių, o savyje nė vienos". Už tai buvęs atleistas iš tarnybos. Po to gyveno tarpais pas žmoną, dirbusią pas lenkus Čeplinskius, tarpais pas Kaune. Apie 1866m. mirė paskutinis sūnus. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-05-22
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis5 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis14.06 KB
AutoriusSonata
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2005 m
Klasė/kursas0
Failo pavadinimasMicrosoft Word Valerijonas AzukalnisZagurskis. Gyvenimas ir kuryba [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą