Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Egzodo literatūros apžvalga
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Egzodo literatūros apžvalga

Aprašymas

Turinys. Įžanga. Egzodo poezijos raida. Prozos kūrėjų santykis su tikrove. Egzodo literatūros vieta lietuvių literatūroje.

Ištrauka

1944 m. vasarą, kada paskui besitraukiančią nacistinės Vokietijos kariuomenę lietuvą vėl užplūdo sovietų armijos daliniai, dešimtys tūkstančių lietuvių tarnautojų , inteligentų, paprastų žmonių ir buvusių kariuomenės karių pasitraukė į Vakarus. Toks masinis pasitraukimas iš lietuvos vadinamas Egzodu. Tuo metu Lietuvą paliko apie 60000 lietuvių. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė per kelis kontinentus. Ši išeivių grupė keletą metų praleidusi pabėgelių stovyklose, sąjungininkų įsteigtose nugalėtos Vokietijos vakarinėje dalyje, vėliau įsikūrė didžiosiose Vakarų valstybėse. Pagrindinės kultūrinės jėgos, Lietuvių rašytojų draugijos valdyba, lietuviškų knygų ir spaudos leidyba 1949-1951 m. susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai ("Draugas", "Naujienos", "Vilnis"), savaitraščiai ("Dirva", "Amerika", "Darbininkas"), mėnraščiai ("Margutis", "Vytis"), ir Čikaga tapo išeivijos kultūrinio-meninio gyvenimo sostine. 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip pusė tuometinės rašytojų draugijos narių. Jų kūryba sudaro atskirą lietuvių literatūros šaką – egzodo.
Egzodo literatūrą kūrė skirtingų kartų lietuvių rašytojai. Būdami vyriausieji savo kūrybą išeivijoje tęsė – J.Savickis, V.Krėvė. Viduriniajai rašytojų kartai atstovavo – A.Vaičiulaitis, H.Radauskas, J.Aistis, B.Brazdžionis.
Žemininkai – reikšmingiausia nauja išeivijos rašytojų karta. Jai priklausė kūrėjai, užaugę, įgiję išsilavinimą dar Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau kūrybiškai subrendę jau Vakarų pasaulyje. Iškiliausi šios kartos poetai – A.Nyka – Nyliūnas, J.Kėkštas, M.Katiliškis, V.Mačernis, K.Bradūnas.
Bežemiais buvo vadinama kita rašytojų karta. Jie paliko Lietuvą dar būdami vaikai, užaugo jau svetimoje aplinkoje. Žymiausi šios kartos poetai: L.Siutema, A.Škėma, E.Juodvalkė, Ž.Bilaišytė, A.Mackus.


Egzodo literatūra – hermetiška, konservatyvi. Kūrėjas stengiasi issaugot savo tautinį individualumą, užsidaro nuo gyvenamojo krašto kultūrinių sąjūdžių ir kuria, pasiremdamas senąja, prisiminimuose išlikusia patirtimi. Išeivių literatūra tiek turinio, tiek formos atžvilgiu rodo maža naujumo žymių: kartojasi tos pačios, dažnai patriotinės, temos; iškyla to paties gimtojo krašto vaizdai. Gresia nuotaikų užsidarymo ir sustingimo pavojus.
Egzodo literatūra dvelkia gimtojo krašto nostalgija, naudojasi stilistinėmis priemonėmis, kurios turi ryškaus lietuviško atspalvio. Žvelgiant iš kitos pusės tai ji yra labai atvira pasaulinės literatūros tendencijom, nors suaugusi su lietuviškomis tradicijomis, bet sugebanti keistis, įvairi. Per dvidešimt penkių metų egzodo literatūros laikotarpį keitėsi temos, stiliai, esminiai gyvybingumo ženklai: išeivijoje keitėsi ne tik tematiniai motyvai ar formos, bet ir pati poetinė samprata. Atsirado naujas žvilgsnis į poeziją, į kūrybinį procesą, į poezijos paskirtį. Tai parodo, kad atsiskyrimas nuo gimtojo krašto neturėjo determinuojancios reikšmės ta prasme, kad jis nepajėgė palaužti išeivijos poetų kūrybingumo. Išeivijos situacija kai kuriuos bruožus išryškino, vieną kurį poeto pasaulėjautai ar bendrai žmogaus dvasinei būsenai būdingą aspektą, pavyzdžiui, banamiškumo ar žemės traukos momentą. Sekant pagrindinę augimo kryptį, pradedant amžiumi vyriausiųjų pažiūra, kuri sugretina poezijos ir grožio sąvokas ir baigiant kai kurių jaunųjų poetų akcentu etiniam laisvės principui, tai galima rasti ir Lietuvoje prasidėjusių tradicijų užbaigimo naujų posūkių, primenančių Vakarų kultūros evoliucijos linkmę. Istorija poezijai turi įtakos, bet poezija vystosi ir jai savita kryptimi.
Vyriausioji išeivijos literatūros karta, Mykolas Vaitkus, Julius Baniulis, Juozė Augustytė – Vaičiūnienė ir visi kiti, poeziją suprato klasiško grožio idealo prasmę. Jų kūryboje pabrėžiama ne tik forma, bet ir turinys, jausmas, vidinio susikaupmo būsenos, gamta bei žmonių darbai, religiniai ar patriotiniai motyvai. Čia jaučiame atvrumo laikmečiui, dienos, įvykiams, kartais net visuomeniniam reikalui. Kūrėjus traukia poezijos išgaunamas ypatingo grožio efektas, ne antgamtinė tiesa ar visatos paslaptys, bet pilko, kasdieniško sakinio pakeitimas stilistine puošmena. Jurgis Baltrušaitis sako, kad kūrejui "per rožę blyksi", būtent todėl šiai būčiai apdainuoti jis kuria žiedų grožio įspūdį, šventės nuotaiką – skambų eilėraštį, kur rašalu rašytos raidės pavirsta "žvaigždžių rašmenimis", kantria ranka supintų gražių žodžių grandinėn. Siužetas, kurį pasirenka kūrėjas, dažniausiai lieka antroje vietoje. Siužetas nėra normuojantis eilėraščio elementas, jis poetą labiau domina savo estetinėmis galimybėmis, ta menine verte, kurią kūrėjas tikisi pasiekti kantriu stilistinių normų pritaikymu, o ne spontanišku minčių ir emocijų prasiveržimu. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-06-02
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai2
Dydis21.07 KB
AutoriusSkaiste
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2004 m
Klasė/kursas0
Failo pavadinimasMicrosoft Word Egzodo literaturos apzvalga [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą