Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Motiejus Valančius

  
 
 
12345678910
Aprašymas

Biografija. Darbai. Religinė politinė publicistika. Hagiografinė proza. Kūryba.

Ištrauka

M.Valančius yra dominuojanti XIX a. vidurio Lietuvos istorijos figūra, ir jo literatūrinis darbas negali būti suprastas ir įvertintas be ryšio su viešo reiškimosi visuma, religine, politine, švietėjiška veikla, kuri esmingai palietė Lietuvos visuomenės sąmoningumo turinį ir linkmę.
Valančius yra esminė grandis lietuvių prozos tapsme, jos žanrų ir retorikos sklaidoje, negausūs eiliavimai yra visiškame jo literatūrinio universumo pakraštyje, nors jo poveikis žymiai vėlesnio laiko lietuvių literatūrai netikėtai ir paradoksaliai persimeta į poezijos sritį.
Įvairūs yra Valančiaus prozos žanrai: istoriografija ir hagiografija, politinė-religinė publicistika ir pamokslai bei ganytojiški laiškai, didaktiniai pasakojimai bei įvairybių užrašai, neminint originalių ir verstinių grynai bažnytinių tekstų ir gausios epistolikos. Atitinkamai skleidžiasi ir stilistikos spektras - nuo dalykiško konstatavimo, įtaigios įtikinėjimo ir polemizavimo retorikos iki vaizdingo ir ekspresyvaus pasakojimo, nuo familiaraus šnekamosios kalbos tono iki retkarčiais plykstelėjančios patetikos.
XIX a. literatūroje, kurios pobūdį nulemia romantizmas ir pozityvizmas, Valančius siejasi su pastaruoju tiek, kiek yra grandis, jungianti jį su tipologiškai artimu Švietimu. Užaugęs Švietimo epochoje ir jos suformuotas, jis vėliau, vyskupavimo metais, atstovauja prepozityvizmui - po jo mirties belieka keturiolika metų iki Varpo, jau grynojo pozityvizmo apraiškos.
Biografija. Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 (28) d. Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, valstiečių činšininkų šeimoje. Vos prieš šešetą metų buvo žlugusi Abiejų Tautų Respublika, nors vargu ar jo valstietiškoje aplinkoje šitai buvo įsisąmoninta ar bent pastebėta: ir anksčiau svetimos kariuomenės skersai ir išilgai traukė per Lietuvą plėšdamos, degindamos ir niokodamos, ir žemdirbys buvo apsipratęs su savo lemtimi. Jis augino vaikus, arė žemę, kalbėjo savo senovine kalba. Valančius buvo 13 metų, kai suskambo Strazdelio Giesmės svietiškos ir šventos. Tapęs vyskupu, jis reikalaus, kad bažnyčiose prieš šv. Mišias visur būtų giedama "Pulkim ant kelių".
Gana įprasti mokslų keliai atvedė jį iš šviesios Salantų parapijos per Kalvarijos dominikonų mokyklą ir Varnius į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, kuri buvo Universiteto padalinys, tarsi koks jo teologijos fakultetas. Vyskupas, kapitula nelabai palankiai į ją žiūrėjo, kaltino jozefinizmu, per kontaktus su studentais čia pūtė gana stiprūs pasaulietiniai vėjai, kurie veikė seminarijos gyvenimo būdą ir nuotaikas. Tik ką buvo pasibaigusi filomatų byla, prasidėjo pakankamai tamsūs reakcijos metai. Romantinės idėjos, jau įsigalėjusios universitete, likosi už seminarijos sienų (dvasios tėvas seminarijoje buvo vienas žymiausių racionalizmo filosofų Angelas Daugirdas). Mokslus Valančius baigė, kai toje pat Šventų Jonų bažnyčioje, kur jis buvo įšventintas į kunigus ir laikė savo pirmąsias šv. Mišias, vilniečiai gedulingai minėjo filomatų bylos penktąsias metines.
Nuo 1828 m. rudens jis tampa Mozyriaus apygardos mokyklos kapelionu, išdirba čia šešetą metų. Iš to laiko yra jo ankstyviausi tekstai - lenkiškų pamokslų ir kitų užrašų du sąsiuviniai. Dalis jų vertimai, kiti - originalūs, tačiau pakankamai trafaretiški, neturį bent kiek pastebimų individualaus stiliaus ar mentaliteto žymių, gal tik bendrus Švietimo epochos religinės iškalbos bruožus: racionalizmą, emocinį santūrumą, krypsnį ne į religinę mistiką, o į pragmatinio pobūdžio moralistiką. Pamokslų adresatas - libertiniška bajorija, indiferentiška religijai ir tik iš tradicijos apsilankanti bažnyčioje. Kiti klausytojai - mokiniai, kurių absoliučią daugumą sudarė bajoraičiai, persiėmę tėvų papročiais ir ydomis. Pamokslininkas mažai tesitiki juos paveiksiąs ("Praėjusiais metais parodytas abejingumas liūdina ir leidžia manyti, kad ir šiandien maža bus naudos iš mano kalbėjimo."). Tik kreipimesi į pirmųjų klasių vaikus pasigirsta jautresnės intonacijos, iš tolo pranašaujančios būsimųjų Vyskupo ganytojiškų laiškų emocinę šilumą ("O jūs brangūs mano paukšteliai, visas mano džiaugsmas ir paguoda! Nors jūs paliudykit mano norus ir pastangas!").
Mozyriuje, atrodo, bus kilusi mintis užrašinėti į sąsiuvinius savo darbus, taip pat kitų autorių patikusias mintis. Gal kas į pastarąjį dalyką žiūrįs skeptiškai, rašo jaunasis kapelionas pamokslų sąsiuvinio pratarmėje 1828 m. rugsėjo 28 d., bet jis sekąs Demosteno pavyzdžiu, kuris aštuonis kartus perrašęs Tukidido veikalus. Ir iš tikrųjų: su pertrūkiais beveik iki mirties jis rašė tai, kas anuomet buvo įprasta vadinti silva rerum: atsiminimus, pastebėjimus, žmonių charakteristikas, girdėtus pasakojimus, ištraukas iš laikraščių, dokumentų nuorašus. Kai ką iš jų yra išvertęs ir paskelbęs J.Tumas-Vaižgantas ir vėlesni Valančiaus raštų leidėjai. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-11-22
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis28.95 KB
AutoriusJustina
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2005 m
Klasė/kursas11
Švietimo institucijaAlytaus Jotvingių gimnazija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Motiejus Valancius [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 10 puslapių 
  • Alytaus Jotvingių gimnazija / 11 Klasė/kursas
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą