Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Vincas Krėvė-Mickevičius (3)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Vincas Krėvė-Mickevičius (3)

  
 
 
123456
Aprašymas

Vincas Krėvė (Mickevičius). "Skirgaila". "Šiaudinėj pastogėj".

Ištrauka

V.Krėvė savo kraštą be galo mylėjo. Sakydavo, kad dzūkas, kaip tas medis, labai suaugęs su tėvų žeme. Ir niekur jis laimingas nebus. Todėl ir sakėsi būtinai grįšiąs į Lietuvą. Ir iš tikrųjų rašytojas grįžo į savo tėviškę, svetur išgyvenęs 10 metų ir 38 metus išgulėjęs tolimosios Filadelfijos žemėje. 1992 m. Dainavos krašto dainiaus ir jo žmonos Marijos Onos Rebekos-Mickevičienės palaikai atgulė amžino poilsio Subartonių_kapinaitėse
Rašytojo atminimas tebegyvas Varėnos krašte. Subartonių kaime tebestovi Vinco Krėvės gimtasis namas, kuriame 1966 m. įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame išskaptuotas V.Krėvės bareljefas. Vos už kelių kilometrų nuo Subartonių yra ir garsioji V.Krėvės Merkinė, kurioje jis mokėsi, sėmėsi įkvėpimo. 1989 m. šio miestelio vidurinei mokyklai suteiktas V.Krėvės vardas, o 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. Rašytojo vardu yra pavadinta_Varėnos_miesto_gatvė.

1882 m. spalio 19 (7) d. Subartonių kaime (Varėnos krašte). gimė Vincas Krėvė-Mickevičius, lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas. Augo tarp žalių Dzūkijos pušynų, šviesių smėlynų, tarp mėlynų upių ir ežerų. Tėvas buvo nagingas, sumanus, darbštus, bet kartais ir suktas, ir neteisingas. Motina – jautri, geraširdė. "Vincukas buvo labiau motinos moralės",- teigė atsimenantieji. Bet paveldėjo jis ir tėvo bruožu: ambicingumą, valingumą. Kaimiškieji Krėvės veikėjai turi bruožų, paimtų iš Subartonių gyventojų. Nepaprastai gražios Subartonių apylinkės.

Jau pradžios mokykloje buvo matyti, kad Vincukas labai gabus, tad tėvas tikėjosi sulaukti kunigo. Bet apsiriko, pasimokęs 2 m. Vilniaus kunigų seminarijoje, išvyko į Kazanę laikyti brandos atestato egzaminų, netekdamas tėvų paramos. 1904 m. pradėjo studijuoti filologiją Kijevo universitete. Kijevo universitetas už studiją "Indoeuropiečių protėvynė" apdovanojo Vincą aukso medaliu. Revoliucijos metu tęsė studijas Lvovo universitete. 1908 m. Kijevo universitete išlaikė baigiamuosius lyginamosios kalbotyros egzaminus ir buvo rekomenduotas ruoštis profesūrai. Nuo 1909 m. Mokytojavo Azerbaidžano sostinėje Baku realinėje mokykloje, skaitė paskaitas apie budizmą ir islamą, garsėjo kaip labai geras mokytojas. Ten ir vedė gražią žydų tautybės merginą Mariją, sulaukė dukters Aldonos, važinėjo į Persiją, kas vasarą parvykdavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1922 m. tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, organizavo Humanitarinių mokslų fakultetą, buvo ilgametis jo dekanas (1925-1937) ir mokslinių leidinių redaktorius.
Prieš karą didžiavęsis apolitiškumu, pirmaisiais nepriklausomybės metais karštai ją gynė, tačiau po 1926 m. perversmo nutraukė bičiuliškus santykius su A.Smetona, kritiškai vertino autokratinio valdymo formas. 1936 m. ėmė remti net komunistinį pogrindį. Tad 1940 m. sovietinių emisarų buvo pastatytas "Liaudies vyriausybės" priešakyje kaip dekoracija, pridengianti krašto okupaciją. Suvokęs marionetės vaidmenį, atsistatydino. 1941 m. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos MA prezidentu. Hitlerinės okupacijos metais turėjo slapstytis nuo gestapininkų arešto. 1944 m. vasarą V Krėvė pasitraukė į Austriją, o 1947 m. išvyko į JAV, kur Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas ir literatūras.Labai ilgėjosi Lietuvos. Jam atrodė baisu mirti toli Amerikoje, svetur. Mirė 1954 m. vasarą. 1992 m. rudenį įvykdytas jo noras – palaikai sugrąžinti į Lietuvą, į Subartonis, prie artimųjų.
Pirmieji V.Krėvės spausdinti kūriniai - eilėraščiai lenkų kalba, paskelbti 1907 m. Dramatiškame jauno autoriaus pasaulėvaizdyje, paženklintame metafizine neviltimi ir individualistiniu maištu, glūdėjo daugelio jo kūrinių daigai. V.Krėvė žengė į literatūrą kaip reflektuojančios savistabos, audringos vidinės įtampos, stipraus poetinio potencialo rašytojas, pajungęs pasakojimą fantastiniam abstrahavimui ir melodingos kalbos srautui.
Kontrastingas nuotaikų bangavimas, likiminiai lūžiai, egzistencinės nevilties atodūsiai išliko ir "Dainavos šalies senų žmonių padavimuose" (1912), kurie tapo tautinio idealizmo reprezentacine knyga. Poetinė lietuviškumo apoteozė - šios knygos esmė ir tikslas. Galingos pilys baltais kuorais, iškilusiais virš siūbuojančių girių. Aukšti dvarai su vario vartais. Šaunūs berneliai ant širmų žirgų - kur prajoja, ten "kryžiuočių patalas nuklota". Laisvų bajorų - karių luomas, pilnas karžygių-riterių savigarbos. Pagal senųjų epų tradiciją V.Krėvė kūrė narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos viziją, kuri turėjo sužadinti užuitos tautos pasitikėjimą savimi ir pasipriešinimo dvasią. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-03-17
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis5 puslapiai 
Literatūros šaltiniai4
Dydis188.49 KB
Autoriusjonas
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas12
Švietimo institucijaTrakų r. Tiltų pradinė mokykla
Failo pavadinimasMicrosoft Word Vincas Kreve Mickevicius (3) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 5 puslapiai 
  • Trakų r. Tiltų pradinė mokykla / 12 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą