Mūsų tautinio atgimimo tėvo Dr. J. Basanavičiaus tėviškė buvo senos praeities suduvių krašte. Gimė jis 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Ožkabaliai stovi labai gražioje apylinkėje, išmargintoje žaliomis pievomis, ežerais, ošiančiomis giriomis ir paįvairinti įvairiais piliakalniais. Tai graži ir poetiška Ožkabalių apylinkė, pilna senų žmonių padavimų, padarė nemažą įtaką būsimąjam lietuvių tautinio atgimimo vadui. Basanavičius gimė minėtosios dienos 7 val. vakaro pusgyvis. Tik su dideliu vargu naujagimį tepavyko atgaivinti. Tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis gimusį dar pusgyvį savo sūnų tėvai pasižadėję leisti i kunigus, jei tik Dievas teiktųsi į jo menką kūnelį įkvėpti gyvybės dvasią. Lapkričio 24 d. Basanavičių kūdikis buvo pakrikštytas Bartininkų bažnyčioje. Kadangi tada buvo Šv. Jono nuo Kryžiaus diena, tai tėvai savo sūnų ir pakrikštijo Jono vardu. Dėl to vardo Dr. J. Basanavičius vėliau pats šitaip sakė:
"Bet tai buvo, rodos, nelemtas to šventojo vardas, kurs mano gyvenime tarytum man daug nelaimių atgabeno".
Savo kūdikystę dr. J. Basanavičius taip praleido, kaip ir daugelis to meto stambesnių ūkininkų vaikų. Dr. J.Basanavičius savo autobiografijoje sakosi, kad iš seniausių jo kūdikystės laikų atsiminimų buvę rėpliojimas po trobos aslą ir obuolių ritinėjimas kartu su kitu tėvosesers kiek vyresniu vaiku Kaziuku.
Tėvas Dr. J. Basanavičių labai mylėjęs. Pats Dr. J. Basanavičius apie tą meilę šitaip rašo:
"Atsimenu, kaip tėvas, kai kada vakarais svirne gulėdamas, paimdavo mane savo lovon ir, pasiguldęs mane, pradėdavęs bučiuoti ir mano veidą savo ataugusia barzda, tarytum šepečiu, lytėti".
Iš pat mažų dienų Dr. J. Basanavičius buvo pratinamas prie darbo. Ypač jis mėgęs su kitais kaimo vaikais jodinėti ant žirgų, šaukdamas įvairiais balsais juokingus žodžius, kaip šiaudadūšiai, smalabambiai, degutpilviai, ir kitais vardais vieni kitus pravardžiuodami. Su kitais kaimo vaikais jis labai mėgęs žaisti įvairius kaimiškus žaislus ir tie jaunystės laikų žaislais jo atsiminimuose pasilikę visą amžių.
Mažas būdamas jis klausėsi įvairių tėvo padavimų ir pasakų iš senovės laikų.
Kūdikystės metai Joneliui prabėgo laimingai. Tėvai džiaugėsi ir savo širdies gilumoje dėkojo Aukščiausiajam už jo malonę, nenustodami vilties iš savo sūnaus susilaukti gražaus kunigėlio.
Tačiau prieš išleidžiant Jonuką į kunigus reikėjo jam duoti mokslo. Tėvų ūkis tuo metu jau nebebuvo toks geras, kaip seniau. Po baudžiavos panaikinimo šiame kampe kaimuose pradinių mokyklų beveik niekur nebuvo, tik didesniuose miestuose. Taigi, ūkininkai, norėdami savo vaikus bent kiek apšviesti, atsikviesdavo į savo namus vadinamuosius daraktorius. Tokie kaimo mokytojai vaikus temokydavo tik per žiemas už mažą atlyginimą pinigais arba javais. Dažniausiai vaikus jie mokydavo iš elementoriaus ir "Aukso Altoriaus" šiek tiek lietuviškai ir lenkiškai paskaityti, iš lenkiško vadovėlio paskaičiuoti ir mišių patarnauti. Kad vaikai greičiau priprastų prie lenkų kalbos, su daraktoriais buvo draudžiama jiems kalbėti lietuviškai, o to draudimo nepaklususiems vaikams ant kaklų buvusios užkabindavos metelingos (lot. Nota linguae). ...
Jonas Basanavicius (5) [speros.lt].doc