Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Lietuviška knyga 1795 – 1864 metais
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Lietuviška knyga 1795 – 1864 metais

  
 
 
123456789101112
Aprašymas

Įvadas. Knygų leidybos bruožai. Cenzūra. Svarbiausi leidybos centrai. Knygų tematika. Knygų prekyba. Išvados.

Ištrauka

Laikotarpis nuo 1795 iki 1864 metų labai dinamiškas ir pilnas sudėtingų įvykių bei kultūrinių ir ekonominių permainų. Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, kuris įvyko 1795 metais, buvusios lietuvių žemės atiteko Rusijai, o Lietuvai prasidėjo okupacijos metas. Tas pats laikotarpis taip pat buvo ir Rusijos viešpatavimo Lietuvoje laikas, kai carinė valdžia iki tol toleravusi prijungtų tautų kultūrinį ir politinį savitumą, nuo 1831 m. pradėjo jį naikinti.
Visą laikotarpį knygos visuma labai kito, nes knyga tapo pagrindine preke, kurios paklausa išaugo, nes žmonės vis daugiau tapdavo išsimokslinę. Knygą platino ne tik knygynai, bet ir spaustuvės, bei knygrišiai. Vis sparčiau kūrėsi knygynai – bibliotekos bei knygynai, kuriose lietuviškos knygos nebuvo stygius.
Visa tai ir dar daugiau bus galima sužinoti perskaičius šį referatą, kuris pasakoja apie knygą, jos padėtį visuomenėje bei kiekį, apimtį, turinį ir daugybę kitų dalykų.


1795 – 1864 metai vadinami kokybiniu ir kiekybiniu lietuviškos knygos augimo laikotarpiu. Nuo pirmosios lietuviškos knygos iki 1795 m. buvo išleistos 488 knygos lietuviškai. O dar vėliau jų padaugėjo iki 1107 vienetų.
Šituo laikotarpiu knygų leidyba tapo savarankiška veiklos sritis. Knygos leidybos teisė buvo privati nuosavybė, o leidėjas - jos savininku. Leidėjo teises gynė įstatymai. Leidybinės veiklos apimtis ir turinys priklausė nuo pačių leidėjų, kurie patys rinkosi rankraščius, patys sudarinėjo su autoriais sutartis, rengdavo rankraščius spaudai. Leidybos veiklos sėkmė priklausė nuo daugybės dalykų: nuo rinko išmanymo, kapitalo dydžio, dalyvavimo intelektualiniame gyvenime ir bendravimo su raštijos darbuotojais.
Lietuviškos knygos buvo leidžiamos privačių leidėjų, knyginės įmonės ir įstaigos, pasaulietinės ir religinės institucijos. Taip pat dideli leidėjai buvo ir knygynai su spaustuvėmis.
Tuo laikotarpiu lietuviškas knygas leido 11 įmonių. Taip besivystant knygos leidimo veiklai ėmė rastis įmonių, kurios užsiimdavo tik spausdinimu. Jos imdavo užmokestį už privačių, įstaigų ir organizacijų užsakymus. Knygų spausdinimu, leidimu ir platinimu galėjo užsiimti tik stambios įmonės, kurios galėjo sukaupti daug lėšų. Didžiausią kiekį knygų išleido J. Zavadzkio įmonė – 132, o visos kitos kartu paėmus – 199.
XVIII a. labai intensyviai knygas leido vyriausiosios mokyklos spaustuvė, o XIX a. – bažnytinių institucijų spaustuvės, kurių veikla buvo baigta kai carinė Rusija ėmė griauti lietuviškus vienuolynus. O kai religinė įstaigos nebegalėjo spausdinti knygų jų veiklą perėmė naujo tipo privačios spaustuvės, kurios atsirado XIX a. pr. Tokių leidyklų savininkai buvo lankai ar žydai.
Nuo laikotarpio pradžios iki pabaigos buvo išleistos 78 pasaulietiškos knygos ir 253 religinės. Religinės knygos buvo dažniausiai jau tik pakartotinės maldos ar giesmės bei Biblijos komentarai. Kuo toliau tuo daugėjo skaitytojų išsilavinimo lygis, tad didėjo ir pasaulietiškų knygų. Tokio tipo knygos buvo elementorius "Mokslas skaitymo..". Per 70 metų šio elementoriaus leidimas buvo pakartotas 62 kartus. Spaustuvių lėšomis buvo išleistos knygos: Kalbrieda liežuvio žemaitiško (1832), Naujas mokslas skaitymo (1824), Pasakos, pritikimai, veselos ir giesmės (1861). Kita knygų spausdinimo įmonė buvo J. Zavadzkio, ji išleido tokius kūrinius, kaip Genovaitė, Mokslo skaitymo. Nuo 1805 iki 1828 metų šios spaustuvė veikla buvo susijusi su Vilniaus universitetu bei knygų leidimą sąlygojo neigiamas požiūris į lietuvišką knygą, tad tokių knygų tebuvo išleista vos viena: Lietuviškos evangelijos (1806). Ta pati leidykla 1854 – 1865 metų laikotarpyje savo lėšomis išleido 616 leidinius, iš kurių lietuvių kalba buvo tik 125 knygos.
Lietuviškas knygas leido ir knygynai. Knygynai savo lėšomis XIX a. šeštame dešimtmetyje išleido 32 knygas. Lietuviškas knygas leido tokie knygynai, kaip R. Rafalovičiaus, Š. Noimano, M. Orbelgrando. Šių knygynų leidiniai buvo Lietuva senovės liekanų, apeigų, papročių požiūriu.5 elementoriai, 27 religinės knygos.
Kad knygos buvo masiškai perkamos, bijojimas spausdinti nežinomas knygas, knygos buvo spausdinamos tik populiaraus turinio. Tai dažniausiai buvo religinės knygos.
XIX a. knygas leido ir pavieniai asmenys. Jie savo lėšomis išleido 124 knygas. Tie pavienys žmonės buvo nacionaliniai inteligentai, kofesniai ir pasaulietiniai inteligentai. Vieni ir kiti knygas leido ne dėl pelno, o norėdami pakelti idėjinį ir švietimo lygį. Todėl tik dėl jų buvo išspausdintos XIX a. reikšmingiausios knygos.
Žymiausias XIX a. pavienis leidėjas buvo A. Strazdas. Jo išspausdintas leidinys buvo Giesmės svietiškos ir šventos (1814). XIX a. pavienių leidėjų vis daugėjo: K. Aleknavičius, K. Skrodzkis, P. Vaicekauskis, A. Tatarė, M. Brundza, M. P. Marcinovskis, P. Gomalevskis. Jie visi leido jų pačių sudarytus elementorius, kurie būdavo skirti parapijos tikintiesiems. Keli autoriai savo lėšomis išleido ir didaktinės literatūros leidinių. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-05-18
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai4
Dydis21.21 KB
AutoriusToma
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasI. Sibrian
Švietimo institucijaKlaipėdos Universitetas
FakultetasSocialinių mokslų fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Lietuviska knyga 1795 1864 metais [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 10 puslapių 
  • Klaipėdos Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • I. Sibrian
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą