Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Vilius Storosta (Vydūnas) (2)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Vilius Storosta (Vydūnas) (2)

  
 
 
123456789101112131415161718
Aprašymas

Viskas apie Vilių Storostą (Vydūną). Vydūno biografija. Vydūno veikla. Didžiojo slėpinio regėtojas.

Ištrauka

Gimė: 1868 03 22;
Mirė:1953 02 20 – kurį laiką jis buvo palaidotas Detmolde (Vokietija); 1991 m. Spalio 19 dieną Vydūnas sugrįžta namo: įvykdoma jo paskutinė valia amžnam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje. Vydūnas amžiams pasiliko šalia pamėgtojo rambyno kalno esančiuose Bitėnų kapinaitėse.
1883-1885 Pilkalnyje (dabar Dobrovolskas) preparandijoje mokėsi būsimasis lietuvių rašytojas ir filosofas Vilius Storosta-Vydūnas. Tuomet Storostų šeima (tėvai, dvi dukterys ir šeši sūnūs) gyveno Naujakiemio kaime. Ten tėvas Ansis Storosta buvo pradžios mokyklos mokytojas.
1888 baigė Ragainės mokytojų seminariją.
1892 rudenį iš Kintų visam laikui persikėlė į Tilžę (dabar Sovetskas), kur dvidešimt metų berniukų vidurinėje mokykloje dėstė anglų ir prancūzų kalbas.
Turėdamas 44 metus, 1912, išėjo į pensiją, kad atsidėtų kūrybiniam ir kultūriniam darbui.
Nuo 1927 Vydūnas - PEN klubo (Pasaulinės rašytojų sąjungos) narys. Iki 1989 metų vienintielis iš lietuvių.

Pilaitės parduotuvė Vydūno gatvėje
A.Pleskačiausko nuotrauka
Iki 1933 Vydūnas gyveno Kareivinių g. 14. Čia jis parašė svarbiausius kūrinius. Rudenį, padedamas savo jaunesniojo bičiulio V.Falkenhano, Vydūnas persikėlė į Klauzijaus gatvę 27.
Mąstytojas dažnai lankėsi Lietuvos Respublikoje, skaitė paskaitas, parašė daug straipsnių į Lietuvos spaudą.
1938, ruošiantis minėti Vydūno 70-metį, jis buvo uždarytas į kalėjimą. Pasaulio kultūros veikėjams pareiškus protestą, po 2 mėnesių rašytojas buvo paleistas.
1940 Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, deja, tarptautinė situacija tai sukliudė.
1944 m. spalio 2 dieną Vydūnas, kaip ir visi Tilžės gyventojai, buvo priverstas evakuotis. 1945 m. sausio 26 dieną, pakeliui netekęs savo lagaminų su būtiniausiais daiktais ir rankraščiais, rašytojas atvyko į Naujuosius Kuršius. Vasario 9 dieną, lipdamas į garlaivį, Vydūnas per spūstį įkrito į vandenį ir vos nenuskendo. Jį išgelbėjo jūreiviai.
1946 m. rugsėjo mėnesį po didelių vargų Vydūnas pateko į Detmoldą (dabar VFR), kur 1953 m. vasario 20 dieną mirė. Palaidotas Detmoldo kapinėse.

Vydūnas plėtojo S. Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinka lietuvių būdo.
Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais.
Tam, kuris bent kiek atidžiau domėjosi Mažosios Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, gali keistokai atrodyti tai, kad po garsiuoju 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu, reikalaujančiu "priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos", nėra Vydūno parašo. Kadangi be Vydūno tiesiog neįmanoma įsivaizduoti tuometinio Mažosios Lietuvos tautinio gyvenimo konteksto, gali susidaryti gana kontroversiškas požiūris dėl to parašo nebuvimo. Tąjį požiūrį dar labiau gali sustiprinti žinojimas palankios Vydūno pozicijos Vokietijos atžvilgiu karo metais. Beje, toji pozicija yra užkliuvusi kai kuriems Lietuvos visuomenės ar politikos veikėjams (pvz., kun. V.Bartuškai). Jau iki karo užsitarnauti Vydūno nuopelnai lietuvių tautai niekaip neleidžia tos palankios Vokietijai jo pozicijos tapatinti su nusistatymu prieš savo tautą bei jos nepriklausomybės siekius. Tačiau atidžiau pažvelgti į tokią poziciją sąlygojusias aplinkybes paties Vydūno įvaizdžio labui yra svarbu. Tą ir pabandysime padaryti.
Karas Vydūną užtiko, galima sakyti, pačiame kūrybinių jėgų brandume, labai daug nuveikus, pasiekus lietuviškumui garbės, o jam pačiam ir jo kūrybai - visos tautos pripažinimo. Ikikarinis laikotarpis buvo ir brendimo, ir intensyvaus kūrybinio darbo, išauginusio puikių vaisių, metas. Kaip visos lietuvių literatūros viršūnės tuo laikotarpiu iškilo draminės trilogijos "Probočių šešėliai" (1908) ir "Amžina ugnis" (1913), o "Mūsų uždavinys" (1911) buvo viena iš aukščiausių XX a. pradžios lietuviškosios filosofinės minties piramidžių. Beje, nuo tos piramidės buvo žvelgiama į laisvę atgausiančios tautos raidos perspektyvą. Aukšto meninio lygio Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, kuriai nuo 1895 m. vadovavo Vydūnas, rengtos šventės ir vakarai tapo beveik pavyzdiniais kultūriniais renginiais, garsėjusiais ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Prasidėjus karui, pasibaigė tas Vydūno veiklos etapas, kuriame didžiausias dėmesys buvo sutelktas į tautos vidinių galių budinimą ir stiprinimą, kuriame, kaip jis pats ne kartą pabrėžė, buvo ne su priešu kovojama, o tiesiog dirbama, kuriamos dvasinės vertybės ir teikiamos tėvynainiams, buvo stengiamasi akivaizdžiai parodyti lietuvių liaudies gyvybingumą ir kūrybingumą ir taip pagrįsti jos teisę išlikti bei pačiai spręsti savo likimą.
Karo metai - neilgas, bet skaudus ir sunkus Vydūno gyvenimo etapas, kurio esminiai bruožai - laukimas ir nežinia, abejonės ir viltys dėl ateities, dėl susiklostysiančios karo eigoje tarptautinės situacijos bei dėl savo tautos likimo. Tačiau rašytojas nepasidavė pesimizmui ir buvo pasiruošęs deramai sutikti tai, ką žmonijai ir tautai atsiųs likimas. Remdamasis savo jau susiformavusia rytų išmintimi grįsta filosofija, tą deramą pasiruošimą jis traktavo ne kaip aklą pasidavimą fatumui, o kaip savo pastangų suderinimą su visumos vyksmu, su dėsningai ir nenumaldomai besireiškiančiomis jos kūrybos galiomis. Tokiam susiderinusiajam likimas bus palankus ir jį iškelsiąs, nes likimas - tai ir yra visumos kūrybos galia, nenumaldoma evoliucijos, dvasinės pažangos jėga, baudžianti tuos, kas nepaiso jos nustatytų dėsnių. Ne politinės jėgos, o visumos kūrybos vyksmas esąs pagrindinis tautų likimo tiesėjas. Rašytojas ir mąstytojas tikėjo, jog lietuvių tautai likimas klostysis palankiai, nes ji yra įrodžiusi savo gyvybingumą ir vertingumą, jog jai dar teksią atlikti savo misiją žmonijos dvasinėje evoliucijoje. "Tikiu (kad gal taip labai noriu to), jog lietuvių tautoj yra daug labo: daug sveikatos, kūno, dvasios ir sielos, daug prakilnumo, daug doros ir grožybės. Iš to žmonijai tegali pareiti naudos. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-10-10
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis15 puslapių 
Literatūros šaltiniai1
Dydis89.8 KB
AutoriusDeividas
Viso autoriaus darbų4 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/DėstytojasA. Knoraitytė
Švietimo institucijaŠilutės žemės ūkio mokykla
Failo pavadinimasMicrosoft Word Vilius Storosta (Vydunas) (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

  • 2006-11-28 IP: 213.164.111.219
    agne sako

    manau labai geras darbelis, pasinaudosiu sia info

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 15 puslapių 
  • Šilutės žemės ūkio mokykla / 2 Klasė/kursas
  • A. Knoraitytė
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą