Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
-1
naudingas 0 / nenaudingas -1

Vanda Juknaitė (2)

  
 
 
12345678
Aprašymas

Vandos Juknaitės biografija. Vandos Juknaitės kūrybos bruožai. Vandos Juknaitės romanas "Šermenys". Išvados.

Ištrauka

Vanda Juknaitė gimė 1949 m. Papiliuose (Rokiškio r.). Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, dėsto literatūrą Vilniaus pedagoginiame universitete. 1983 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį ,,Ugniaspalvė lapė", 1990 m. romaną ,,Šermenys", 1995m. – apysaką ,,Stiklo šalis", 2002 m. – knygą ,,Išsiduosi. Balsu..." V Juknaitė – bene labiausiai pilietinę ir etinę atsakomybę jaučianti rašytoja šių dienų Lietuvoje.

Vandos JUKNAITĖS kūrybos bruožai
Baigusi 1972 m. lituanistikos studijas, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, išleido dvi autobiografinės tonacijos prozos knygas "Ugniaspalvė lapė" (1983), "Šermenys" (1990), kuriose dominuoja gyvenimo vertės ir dvasinio tobulėjimo per kančią problematika.
Kasdieninių įvykių seka, nesuglausta į vientisą fabulą, - būdingas Juknaitės kūrinių kompozicijos principas. Apysakoje Ugniaspalvė lapė detaliai fiksuojami, tarytum dienoraštyje, mergaitės - internato auklėtinės - įspūdžiai: iš ryto skardi trimitas, pagal komandą vaikai pradeda valgyti, pagal komandą atsistoja nuo stalo, vienas berniukas kas savaitę bėga iš internato. Mergaitė nakčia verkia - ji ilgisi namų šilumos, gerumo, meilės. Bet jos tėvai išsiskyrę (girtas tėvas trankydavo motinos galvą į sieną). Kodėl suaugę žmonės tokie žiaurūs, svetimi vienas kitam ir nesirūpina savo vaikais (kambario draugės tėvas "degtinėje sudegė")? O juk gyvastis yra didžioji, bet trumpalaikė žmogaus savastis. Mergaitė mąsto apie savo senelį, kuris nebepaeidamas nušliuoždavo į žydinčius dobilus ar gulėdamas lovoj stebėdavo brinkstančias aviečių šakeles, brūžinančias lango stiklą. Karstą su mirusiu seneliu nuleido į kapo duobę, kurios "dugne telkšojo vanduo", ir "vaikiškas jos protas negalėjo suvokti baigties". Juknaitė sugeba subtiliai įjungti į sumišusios ir kažko svarbaus ieškančios mergaitės savijautą apybraižiškai škicuojamos aplinkos piešinį, skaldydama epinį pasakojimą į nedidelius fragmentus, kuriuos turi peršviesti vos regima biliūniška etinė refleksija.
Romane Šermenys žmogaus baigtis, nežadanti jokių būties tęsinių kosminėje erdvėje, tapo svarbiausia pasakojimo ašimi. Kaip ir sakytiniuose liaudies pasakojimuose, mirtis čia yra pagrindinis kaimo gyvenimo įvykis. Romano vyksmas - tai mirčių kronika, dėstoma beveik natūralistinių detalių kalba, kurią permuša prislopinta ties nevilties riba skaudumo intonacija. "Jis gulėjo aikštėje, kol pasmirdo, ir ji nepasirūpino sužinoti, nei kas, nei kur, nei kada jį palaidojo"; "Pavasarį rado ją mirusią, sėdinčią užstalėje jau su kvapu"; "Apdanukui iš tiesų ant lūpų buvusi mėlyna ugnis. O ir skrodimas parodęs: žarnos sudegusios, juodos, anglimi pavirtusios"; "Bajoruose, sako, vienas pakaruoklis raštelį kišenėje paliko - karkitės visi, kurie norit, paskui bus didelės eilės".
Laidotuvės - vienintelės apeigos, kurios dar jungia beišmirštantį kaimą. Moterys mazgoja mirusiosios kūną ir rengia įkapėmis, kurios jau seniai paruoštos ir sudėtos. Suėjusios kaimynės pasimeldžia, pačiupinėja pirštais baltą diminę lovatiesę, paklotą po velione, paklausinėja, ar sunkiai atsileido. Motina atsega pašarvoto sūnaus marškinių apykaklės sagą ("Šitaip kaklas užviržėta") ir, palietusi kaklą, suklinka: "Vaikeliuk, koks tu šaltas". Jau po laidotuvių mirusysis ateina per sapną ir pasako: "mama, taip smarkiai nesigraužk ir manimi nebesirūpink. Apie save pagalvok".
Į nesibaigiančių šermenų apeigas pinasi nykūs kaimo griūties vaizdai: dvesia nešeriami arkliai, karvės kilnojamos virvėmis, išvežtųjų trobos stovi išdaužytais langais, moteris skaldo nebereikalingą duonkubilį, plūktinėje asloje jau kalasi varputis, net senasis vieškelis apaugęs karklais. Globaliniam nykimui, besismelkiančiam į krašto pašaknius, priešinasi kaimo moters valia išvargti savo būtį iki galo ("Kirmėliočių karalystėj linksmiau nebus"), jauna gyvastis, kuri atkakliai kabinasi, kad išliktų ir pati gimdytų, žalioji tėviškės gamta, dar nepaliesta atominės mirties ir linksmai atgimstanti kas pavasarį ("Šviesa be garso lekia laukais per kalvas, alksnynų kupetas..."). Pasakojimas klostosi iš emocingų priešpriešų, kurias sudaro autentiški regioniniai aprašymai ir vidinės savistabos dienoraštiniai puslapiai. Tų priešpriešų tampriau nesuriša vientisas veiksmas, kartais net visai iširstantis, kai jo centre atsiduria "Mirtis. Amžina. Neišvengiama. Be kilmės, be tautybės - beveidė".
Artima būties netikrumo savijauta A.Mackaus poezijai, Juknaitė vaizdavo mirtį senojo lietuviško kaimo papročių ir gamtos rėmuose, teigdama gyvybės amžinumą. Tolima

modernizmo pervartoms, ji tęsė emocingo realistinio pasakojimo tradiciją, stengdamasi išlaikyti žodyje širdingo paprastumo ir naivumo tonaciją. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-10-26
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai3
Dydis20.61 KB
AutoriusMažena
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas12
Švietimo institucijaŠalčininkų Jano Sniadeckio gimnazija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Vanda Juknaite (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 8 puslapiai 
  • Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazija / 12 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą