Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Žmogaus būties apmąstymas J. Vaičiūnaitės ir V. Mykolaičio-Putino poezijoje
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Žmogaus būties apmąstymas J. Vaičiūnaitės ir V. Mykolaičio-Putino poezijoje

  
 
 
1234567
Aprašymas

Būties horizontai. Būties sąvokų sklaida Vinco Mykolaičio-Putino lyrikoje. Žmogaus būtis J. Vaičiūnaitės kūryboje.

Ištrauka

Didysis lietuvių kalbos žodynas teigia, kad būtis — tai buvimas, būvis, buitis, gyvenimas, tikrovė, realybė. Visi šie žodžiai paaiškinami vienas kitu ir tarptautine egzistencijos sąvoka. Akivaizdus lietuviškųjų egzistencijos sąvokų ryšys su veiksmažodžiu būti (egzistuoti, reikštis tikrovėje).
Dabartiniuose poezijos dažnumų žodynuose būti priklauso prie dažniausių veiksmažodžių, bet neišskirtas jo dvilypumas: pagrindinė reikšmė ir pagalbinė jungtis.
Iki XX a. būtis ir jos sesuo buitis lietuvių lyrikoje dažniausiai reiškėsi gyvenimu bei daliniais dvasinės žmogaus esybės ženklais: širdies, dvasios, krūtinės. Dvasinis žmogaus suartėjimas su pasauliu lietuvių literatūroje vyko per gamtą, per įgimtą jos artimumą, ne vien fizinei, bet ir dvasinei žmogaus būčiai. Aiškėjo vidinio būties jausmo formavimosi linijos (A. Strazdas, A. Baranauskas, Maironis). Palengva ryškėjo sielos, dvasios centras, jungiantis žmogų ir pasaulį, buvo ieškoma esmės, giluminių ryšių ir sąveikų, sudarančių būties pagrindą. Pasaulis tavyje — apie tai kalba ir siela, dvasia arba ilgą laiką lietuvių lyrikoje joms atstovavusi širdis.
Lietuvių lyrikoje ilgą laiką kiek vienpusiškai dominavo visuomeniniai — etiniai momentai. Estetinis dvasinių problemų įprasminimas aktyvėjo lyrikai atsiveriant būties problemomis, nesutampančiomis su kasdienybe, nei su visuomeniniais idealais, bet nuo jų ir neatskiriamomis. Pradedama suvokti ne tik gyvenimo, kaip veikiančios ir veikiamos realybės, bet ir išgyvenimo būtiškoji prasmė.
Besiformuojanti lietuvių lyrikos būties problematika buvo gaivinama ir daugelio kitų šaltinių. Tai turtingos rusų filosofinės lyrikos tradicijos, einančios per poetus J. Baratynskį, F. Tiutčevą. Rusų filosofinės lyrikos būtiškąją patirtį lietuvių poetams atvėrė J. Baltrušaitis. Jis yra pirmasis lietuvių būties poetas. Tačiau labiausiai praskleidęs būties horizontus lietuvių lyrikoje yra V. Mykolaitis- Putinas.


Vincas Mykolaitis-Putinas — vienas žymiausių lietuvių literatūros vardų. Jo kūrybos esmė, neatskiriama nuo asmenybės, yra kelianti dvasią, mobilizuojanti kūrybai ir darbui, įteisinanti individualumą bei kūrybiškumo sąlygą. Lirtuvių lyrikoje jis buvo labiausiai susitelkęs į būties mąstymą.
V. Mykolaičio–Putino lyrikoje būtis ir buitis ilgą laiką nėra skiriamos. Rinkinyje "Tarp dviejų aušrų" (1927) dažniau vartojama buitis: "manoji butis", "visa buitis". Būtis (neįprasta daugiskaita) pavartota tik vieną kartą: "nuodėmingosios būtys". Tarybiniais metais išleistuose Raštuose (I — X) buitis daug kur pakeista į būtį ("Tarp dviejų aušrų", "Skriski, are"). Palikta buitis eilėraččiuose "Rudenio naktį" , "Vergas". Buitis suprantama labiau kasdienybės prasme, o būtis — bendresne, dvasingesne.
Pirmasis V. Mykolaičio-Putino eilėraštis, kuriame yra būties sąvoka — "Mano pasaulis" (1920): "Pagerbę didį šviesos davęją,/ Pabaigsim būtį padėkos giesme". Pirmojo Putino Raštų tomo (1921) vienas skyrius pavadintas "Mūsų būties puotoj".
Rinkinio "Tarp dviejų aušrų" (1927) būtis – buitis suglėbia visuminę žmogaus gyvenimo prasmę. Būtis probleminama aktyvios sąmonės, siekiančios būtį suderinti su gyvenimo konkretybe, su laimės ir laisvės siekimais. Kūryba yra būties prasmės ieškojimas, ir būties gilusis pasireiškimas, ir būties pojūtį dramatizuojanti galia. Eilėraštyje "Poeto meilė" žemės gražuolės pažadai yra gyvenimo žodžiai, bet jie nenuramina "poeto gyvenimo liūdinčio troškulio": "Pro tavo akių prasidengusią versmę / Paskęs jis ne žemės akių spinduliuose". Po keturiasdešimties metų parašytame eilėraštyje "Aš nežinau" ši mintis pratęsiama:

Tu saulėj tapk juodu nakties šešėliu,
O naktį šviesk skaidria žvaigžde.
Tik taip poeto rasi būtį
Giliam gyvenimo sraute.

Kūrybos būtis, poeto būtis, yra "giliam gyvenimo sraute", bet jame neištirpsta — šviesoj išsiskirdama šešėliu, tamsoj — šviesa.
"Pesimizmo himnuose" būties, kaip esmės išgyvenimas atrodo tarsi atsiskyręs nuo gyvenimo, supriešintas su gyvenimiškų džiaugsmų apstumu:

Ūžia pro šalį triukšmingas aidėjimais
Margos aistringo pasaulio būtybės, —
Mano krūtinėj, kaip vakaro pasakoj,
Žėri vien mano svajonių ugniavietė.

Gyvenimą ir būtį sujungia meilė. Iš jos, visagalės jėgos, apie kurią kalbama maldos intonacija, gyvenimas semiasi būties: "Tikiu visagalinčios meilės buvimą, / Kur mano gyvenimas būti sau ima..." ("Saulėtekio giesme pagarbinti noriu..."). Meile pakeičiama antgamtinė būtybė, apie meilę, bylojama jos žodžiais (tikiu, visagalinti). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-03-22
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis6 puslapiai 
Literatūros šaltiniai5
Dydis28.75 KB
AutoriusKristina
Viso autoriaus darbų7 darbai
Metai2007 m
Klasė/kursas12
Švietimo institucijaRokiškio "Romuvos" gimnazija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Zmogaus buties apmastymas J. Vaiciunaites ir V. MykolaicioPutino poezijoje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 6 puslapiai 
  • Rokiškio "Romuvos" gimnazija / 12 Klasė/kursas
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą