Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Marcelijus Martinaitis (2)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Marcelijus Martinaitis (2)

  
 
 
123456789
Aprašymas

Marcelijus Martinaitis. Biografija. Kūryba. Eilėraščių rinkiniai.

Ištrauka

Marcelijus Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 Paserbentyje (Raseinių raj.), augo vienturtis. Brolis Algirdas gimė Marcelijui einant keturioliktus, kai jau pradėjo palikti namus. Mažą dar jį supo, o paskui beveik nematė, kaip jis augo, - tik vasarom.
Jau nuo mažens buvo įsigalvojęs, kad paserbenty ilgai nebus, kad ten gyvenimas ne jam. Girdėdavo, kaip tėvai su kaimynais šnabždėdavosi, jog Marcelijus neturi "traukimo prie žemės", nors jį, vienturtį, juokais pavadindavo ir "gaspadoriumi". Tai buvo tiesa: neparagintas, nepaniukintas kokio nors namų ar kiemo darbo nesiimdavo. "Traukimas prie žemės" atsirado vėliau, jau Vilniuje, rašant eilėraščius, kada vaikystės Paserbentį ištiko agonija, kai pradėjo išmirti išsisklaidyti jo žmonės, nykti "gyvenimai". Kaimas, jo gamta grįžo per literatūrą. Gal tai literatūrinis įsikalbėjimas, įsivaidinimas, kad save vadino miesto kaimiečiu, o gal tai kaimas keršija, išleidęs jį laisvą, bet su kaimiečio pavalkais?
Jau kažkur rašė, kad žemės darbus atsimena, iškilus reikalui, juos galėtų dirbti ir išgyventi. Vienus pats išmoko dirbti, kitus nusižiūrėjo iš tėvo, senelio, dėdžių. Nors juos dirbo be meilės, bet dabar jam jie tokie gražūs, liko atmintį kaip ir kokios apeigos, vaidinimai, jau perlaužti per kitokį išmanymą. O gal dabar gražūs todėl, kad gali apie juos gražiai parašyti? Ar ir kaimiečiams ne todėl jie buvo gražūs, kad gražiai apie juos dainavo, užmišdami nuovargį ir tų darbų sunkumą? Tai ir jis tuos darbus mato pro dainas, eilėraščius Donelaičio "Metus" Vaižganto "Mykoliuką" ...
Labai anksti išstypo, tad buvo silpnas dirbti sunkius darbus. Nelabai ir varydavo, kad toks "plonas", kad tokio ne darbininko rankos. Atsimena, kalėdojančiam Kalnujų kunigui Butrimui rodė tas jo rankas klausdami, kas tai galėtų būti? Mat jo pirštai buvo labai ilgi ir ploni, kaime tokie nematyti. Čia visų plaštakos stambios ir kietos, pirštai stori ir buki, rodos jau gimdavo įsitvėrę į plūgo rankeną. Toks jo išskyrimas ar atskyrimas stūmė jį kažkur toliau ir toliau. Senelis Jonas Mačiulis ir tėvai stebėdavo jį asloje žaidžiantį ir šnekėdavosi: "Bus vagis arba muzikantas, kad tokie ilgi pirštai", Kad "ant žemės negyvens" arba "žeme nevaikščios". Mama pridurdavo, kad jeigu ištektų ir būtų geras laikas tai leistų "ant daktaro" arba "ant kunigo". Vaikystėj buvo labai dievobaimingas, tai moteriškės šventoriuje ar šiaip kur pavadindavo "kunigėliu".
Tikriausiai taip ir būtų buvę, jei ne ta laikų sumaištis, nes kartais tuo "kunigėliu" save įsivaizduodavo, kol įkirto Putino "Altorių, šešėlį" (tai buvo viena iš labai anksti perskaitytų ir savo turėtų knygų, rodos, tuo po pradinės), kuri paliko didžiulį įspūdį, ypač tas susikirtimas tarp kunigo ir poeto pašaukimo. Tada kažką labai rimtai galvojo ir suprato, tik dabar negali prisiminti.
Tai tie jo ilgi pirštai. Jie įvarė Marcelijų į vidų, užsklendė savyje, vertė įsigalvoti jog jis yra kažkoks ne toks, kad galbūt kažką gali. Taip galvoti jį pakurstė keli netikėti ir sėkmingi proveržiai, iki tol nesuvokti sugebėjimai.
Taip dar mažytėj buvo kažkas jame išjudinta, kitaip sakant, buvo savaip išpaikintas vaikas, ėmęs gyventi uždarame vaizduotės ir įsivaizdavimų pasaulyje. Tam ypač jį pakurstydavo knygos. Mintyse jis tik nėra buvęs: Tristanu, Liudu Vasariu, karo vadu, vyskupu, laivo kapitonu, kankiniu, vienu metu net ir Stalinu, kuris "atsiverčia" ir dovanoja Lietuvai laisvę!
Tačiau vagim būti labai nenorėjo, bijojo, kad neišsipildytų senelio žodžiai. Rimtai ar juokais, bet gal tai visam gyvenimui atkrėtė imti svetimą daiktą, slapta klausytis, skųsti.
Kaip dabar supranta, buvo gana uždaras vaikas ir daugmaž toks liko. Ilgai jam tekdavo būti tik su savimi, kartais kur nors slėptis su knyga, kad nepavarytų prie darbo. Šiene virš tvarto buvo išsikasęs gūžtą. Ten įlindęs, kriuksint kiaulėms, skaitydavo "Eugenijų Oneginą", "Altorių šešėly", Tristaną ir Izoldą" ar dar ką nors.
Jau trečią kartą čia minimas Tristanas, nes ši knyga Marcelijui sukėlė tikrą kvaitulį. Dabar ją bijo skaityti, kad ko nors nesugadintų toje ankstyvoje jaunystėje. Knygos vaizduotę užkūrė kaip reikiant, ji tiesiog kamavo Marcelijų. Tad gyveno šiek tiek nerealų gyvenimą, nors aplink gaudė juodžiausi darbai, taškėsi kraujai ir šlaistėsi girta kasdienybė. Nemylėjo jis to gyvenimo, kurį myli dabar, – praradęs. Todėl savo aplinkoj daug ko nepastebėjo, neįsiminė, tad sunku apie jį ką nors proza parašyti.
Labiausiai jam atmintį liko įsirėžęs knygų gyvenimas arba gyvenimas knygose. Tik neturėjo tokių, kokių dabar visur pilna.
Pirmieji mokslai ir pirmieji skaitymai buvo prie lajinės lempos "mirksės". Po karo žibalas jiems buvo neįperkamas arba jo nebūdavo. Ta mirksė padaroma taip. Paimamas burokas, išskobiamas vidus – padaromas toks indelis ir pripilamas išlydyto lajaus, po to į vidurį įsmeigiamas pakulom apvyniotas šakaliukas, ir šviesybė namuose yra. Reikėdavo skaityti arba rašyti prisikišus, nes tiek tos šviesybės ir būdavo. O dar smilko, rūko, mirksėjo. Bet visa tai buvo kažkaip labai jauku: čia pat jau sumigę tėvai, apie kojas šlaistosi katinas, knirkčioja vygėje brolis, šilta, už lango ūžauja vėjas, neapsakoma Tristano ir Izoldos meilė, Papečkyje retkarčiais sukarksint vištai, čia priglaustai speiguotą naktį... Tai, atrodytų, neįmanomiausias derinys: skurdas, knyga, gyvūnai, speiguota pokario naktis ir jaukumas.
Su mano knygų skaitymu tėvai ilgainiui apsiprato, prie sunkesnių darbų nespaudė. Čia dar padėjo ir jo pomėgis piešti. Tėvams patikdavo, kad jo piešinius žiūrinėja kaimynai, pagiria kalėdojantis kunigas, apsinaivoję partizanai. Iš senų vadovėlių persipiešė kunigaikščius, rašytojus, šiaip patikusius ar savo sugalvotus vaizdus, Gedimino pilį su trispalve. Neturėjo gerų spalvų, tad niekaip nepavykdavo perteikti rausvo apyryčio rūko, skaudžios pavasario žalumos, besimainančių vandens ribulių Šlynoje... ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-04-05
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai5
Dydis19.24 KB
AutoriusIeva
Viso autoriaus darbų16 darbų
Metai2003 m
Klasė/kursas8
Mokytojas/DėstytojasR. Voverienė
Švietimo institucijaKauno r. Garliavos Jonučių vidurinė mokykla
Failo pavadinimasMicrosoft Word Marcelijus Martinaitis (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

  • 2008-05-15 IP: 82.140.155.201
    Marius sako

    imu is tuskulenu vidurines niekas is sitos sulios neimkit :)

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 8 puslapiai 
  • Kauno r. Garliavos Jonučių vidurinė mokykla / 8 Klasė/kursas
  • R. Voverienė
  • 2003 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą