Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Šatrijos Ragana (3)

  
 
 
1234567
Aprašymas

Svarbiausi gyvenimo faktai. Kūryba. Apysaka "Sename dvare".

Ištrauka

Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Iš Raganėlės tikriausiai Ragana, o Šatrijos – pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.
Būsimoji rašytoja gimė 1877m. kovo 8d. Mėdingėnų dvare (dabar Plungės raj., Žlibinų apyl.) savo motinos Stanislovos Šiukštaitės tėviškėje. Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare (dabar Kelmės raj., Kolainių apyl.). Jos senelis iš tėvo pusės Vincentas Pečkauskas, vedęs aštuoniolika metų už save jaunesnę Stanislavą Šiukštaitę ir susilaukęs keturių vaikų (dviejų dukterų ir dviejų sūnų), Labūnavoje gyveno iki 1887m. Tais pačiais metais jis iš kunigaikščio A. Druckio – Liubeckio išsinuomojo Užvenčio dvarą. Vaižgantas apie Anuprą Pečkauską rašo, kad "buvo žmogus ramus, niekur nėjo, su niekuo nesusidėjo, negėrė, tad pinigų veltui neskleidė". Bet buvęs silpnas ūkininkas ir dar silpnesnio šiaip jau būdo žmogus. Kai buvę reikalinga ko nusipirkti, "tai vis dar pridėdavęs, ne nuderėdavęs; vis jam rodęsi, kad per pigiai užprašyta; rodęs Bajorišką savo dosnumą". Lygiai duodavęs ir apgaunamas. "Tad Labūnavą visai nugyveno ir gavo paleisti iš savo rankų nuomininkui, o pats 1887m. išsinuomojo iš kun. Druckio – Liubeckio Užvenčio dvarą.
Stanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai. Išsinuomoję Užvenčio dvarą, Anupras ir Stanislava Pečkauskai gyveno pasiturimai: samdė vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai svečiavosi bei priiminėjo pas save svečius. Prancūzų kalbos rašinyje "Mūsų šeima" Marija taip apibūdino savo šeimos narius: mama brunetė, aukšta, liesa; tėvas senesnis, blondinas ir jau žilas, dažnai serga; sesuo Sofija jaunesnė už ją, brunetė juodom akim; vyresnis brolis devynerių metų, taip pat brunetas, juodų akių, mokosi su mokytoju, kuris ateina kiekvieną dieną į pamokas, ir su guvernante Sofija gyvenančia kartu; brolis kadetas Vincentas septynerių metų, žemo ūgio, juodų plaukų ir juodų akių, mokosi su guvernante rašyti ir skaityti lenkiškai; motina ir tėvas ištisą dieną užimti ūkiu tik vakarais lošia kortomis su kunigu ir daktaru Baranauskiu; kai nebūna daktaro ir kunigo, kortomis lošia ir sesuo Sofija; kartu dar gyvena mamos sesuo teta Bronislava su dukterimi Janinka; ji pati rašinio autorė, esanti pirmus metus pensione ir labai džiaugiasi, kad, grįžusi namo, pamatysianti tėvus, apkabinsianti seserį, rytoj jau išvyksianti. Kitame panašaus gimnazistiško profilio rašinyje apibūdinama gyvenamoji aplinka: sodas, parkas, dvi alėjos, malūnas, vienoje alėjų stalas ir du suolai, ten geriama arbata, kai būna šilta; kitoj Ventos pusėj – mistelis, medinė bažnyčia, ligoninė, daktaras, daugybė žydų, mokykla ir vienas mokytojas; vienoj Ventos pusėj – kalnai, labai gražūs, ten dažnai vaikščiojanti, ieškanti gėlių; kiekvieną dieną einanti į Ventą maudytis; labai mylinti Užtventį ir nenorėtų jo palikti.
Tėvai lavino Mariją, kaip ir Sofiją, daugiau iš dvarininkų savigarbos, nesitikėdami, kad mokslas bus jų pragyvenimo šaltinis. Gal dėl Marijos ir turėta specialesnių ambicijų, bet turbūt ne per didžiausių. Pagal aplinkos papročius Marija turėjo ištekėti ir gyventi vyro globojama bei nukreipiama į apibrėžtą veiklą.
1891m. vasarą Povilas Višinskis, buvo pakviestas į Pečkauskų namus, kad padėtų pasitengti į gimnaziją jų vyresniam sūnui Steponui. Taip tapo šeimoje įprastu, jaukiu žmogumi, esmingai paveikusiu Mariją.
Anupras ir Stanislava Pečkauskai lietuviškai mokėjo tiek, kiek reikėjo susikalbėti su tarnais bei aplinkiniais valstiečiais. Nors Marija ir augo lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje, viestiek pusėtinai kalbėjo lietuviškai su paprastais kaimo žmonėmis. Mokytis lietuviškai Marijai padėjo ne tik Višinskis, bet ir K. Bukantas, kiti bičiuliai bei pažįstami, tarp jų Vaižgantas.
Bukantas savo iniciatyva stengėsi Marijai padėti kuo geriau ir greičiau išmokti lietuviškai. Mariją su Bukantu rišo ne tik patriotiniai interesai, bet ir muzika, kad net pati stebėjosi šiuo savo įgimtu pomėgiu.
Jauna Marija svajote svajojo mokytis bitininkystės, t.y. įsigyti paprastą rankų darbo profesiją. Tačiau neturėjo lėšų įgyvendinti šią svajonę numatytu laiku – 1894m. pabaigoje ar 1985m. pradžioje. Finansuoti Varšuvoje žadėjo teta. Bet ji pirko Palangoje namą, tad Marija turėjo laukti. Gavusi iš tetos žadėtąją paskolą ar paramą, Marija Varšuvoje atsidūrė 1896m. pavasarį.
1898m. pradžioje mirė Anupras Pečkauskas, palikdamas penkių asmenų šeimą be lėšų. Nuosavas Labūnavos dvaras buvo praskolintas ir įkeistas bankui. Našlei su keturiais vaikais reikėjo ieškotis duonos kąsnio. Tad 1899m. pabaigoje ar 1900-tų pačioje pradžioje Marija pradėjo mokytojauti pas Laucevičius Mūruose netoli Kuršėnų. Mokytojaudama Mūruose, Marija visą laiką dairėsi geresnės, labiau tinkamos darbo vietos. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-06-07
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis3 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis10.9 KB
AutoriusAivaras
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2007 m
Klasė/kursas12
Failo pavadinimasMicrosoft Word Satrijos Ragana (3) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 3 puslapiai 
  • 12 Klasė/kursas
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą