Mykolas Lietuvis ir jo traktatas "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius"

Įvadas. Mykolas Lietuvis ir jo traktatas "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius". Mykolo Lietuvio traktato "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" fragmentai (10). Mykolo Lietuvio reikšmė Lietuvos kultūros istorijai.

Mykolas Lietuvis gyveno ir kūrė pirmoje XVI a. pusėje, tad jo veikalas "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" susijęs su lietuvių literatūros istorijos pradžia. Šis laikotarpis Europos kultūros gyvenime vadinamas Renesansu. Kaip tik tuo metu dėl gamybinių jėgų raidos ir naujų gamybinių santykių iš pagrindų keitėsi senoji pasaulėžiūra ir formavosi nauji santykiai su pasauliu, žmogumi, gamta ir religija. Vienas iš ryškiausių Lietuvos Renesanso bruožų yra tas, kad čia humanizmas buvo glaudžiai susijęs su reformacija ir plėtojosi su ja beveik vienu metu. Toji aplinkybė pažangiųjų rašytojų, publicistų kūrybai teikė kovingumo. Jie nevengė satyros, parodijos bei šarzo, kai vaizduodavo aukštųjų Lietuvos visuomenės sluoksnių visuomeninį, politinį bei moralinį gyvenimą.
XVI a. pradžioje ir viduryje žymiai paspartėjo visos raštijos raida Lietuvoje. Buvo plečiami, papildomi, taip pat kuriami nauji raštai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų kalba, atsirado nemaža istorinių, publicistinių, poetinių veikalų, parašytų lotyniškai ir lenkiškai. Pakilo meninė raštijos kokybė, atsirado naujų literatūros žanrų, rašytojo individualybė darėsi ryškesnė, raštuose padaugėjo pasaulietinių elementų. Rašytojai (tarp jų rasime ir Mykolą Lietuvį) vis labiau išsivadavo iš viduramžių religinės pasaulėžiūros, vis drąsiau aukštino žmogų, jo gyvenimiškuosius poreikius.
XVI a. pirmoje pusėje susiklostė daug sudėtingesni negu ankščiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su savo rytiniais kaimynais, ypač su centralizuotos valdžios dėka stiprėjančia Rusų valstybe. Galutinai išsivadavusi iš mongolų – totorių priklausomybės, XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje ji tapo stambi ir stipri Rytų Europos valstybė, privertusi su savimi skaitytis artimesnius ir tolimesnius kaimynus, ir vis labiau įsitraukė į tarptautinį Europos gyvenimą.
Nemažą reikšmę tarptautiniams santykiams tuo metu turėjo stipri turkų valstybė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime svarbų vaidmenį vaidino ir kiti kaimynai – Krymo totoriai, kuriuos savais politiniais tikslais rėmė turkai. Savo plėšikiškais išpuoliais Krymo totoriai buvo tapę tikra rytinių Kunigaikštystės žemių rykšte, naikinančia viską, kas tik pasitaikydavo jų kelyje. Dešimtis tūkstančių žmonių jie išsivarydavo į nelaisvę.
Taigi šis sudėtingas ir intensyvus LDK vidaus bei tarptautinio gyveimo laikotarpis kėlė naujų problemų. Ne viena šviesesnė ano meto galva ėmėsi aiškinti visų tų pakitimų priežastis, taip pat stengėsi nuspręsti, kaip naujomis aplinkybėmis turi elgtis didysis kunigaikštis, jo valdiniai, kad išlaikytų tvarką valstybės viduje, taip pat buvusį tarptautinį autoritetą ir dar plėstų savo įtaką ir stiprintų galią. XVI a. Pasirodė daug projektų, siūlančių įvairius būdus naujiems pertvarkymams.
Vienas tokių autorių buvo Mykolas Lietuvis. Savo traktate "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" jis stengiasi atsakyti į ano meto Lietuvos valdančiuosius sluoksnius dominančius klausimus, paaiškinti pablogėjusios padėties priežastis ir paieškoti, jo nuomone, teisingų būdų ūkinio ir politinio gyvenimo trūkumams šalinti. Domėjimasis svarbiais reikalais, rašytojo talentas bei išsimokslinimas leido jam gana plačiai ir ryškiomis literatūrinėmis priemonėmis atskleisti mums ano meto gyvenimą, visuomenines, politines ir kultūros tendencijas. Todėl nenuostabu, kad Mykolo Lietuvio traktatas ir idėjiniu – tematiniu turiniu, ir kai kuriomis literatūrinės formos ypatybėmis tapo vienu iš išmintingiausių ir įdomiausių XVI amžiaus lietuvių raštijos paminklų.

Apie Mykolą Lietuvį biografinių žinių beveik nėra išlikusių. Nežinoma nė tikroji jo pavardė. Kai kieno spėjama, kad tai buvęs bajoras Mykolas Tiškevičius. Kaip matyti iš lotynų kalba rašyto veikalo "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius", jo autoriaus būta artimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui, mokėta keletas kalbų, pažinta to meto raštija ir antikiniai autoriai, gerai žinota lietuvių, rusų ir totorių gyvenimas bei papročiai. Mykolo Lietuvio veikalas spėjama, buvęs žymiai didesnis ir turėjęs 10 dalių. Savo veikalo ištraukas, kaip tam tikrą memorialą, Mykolas Lietuvis buvo įteikęs 1550m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Tos ištraukos buvo išspausdintos tik 1615 m. Bazelyje su leidėjo pažymėjimu: Dešimt įvairaus istorinio turinio ištraukų". Taigi Grasseris ištisai išspausdino tik pirmąjį ir devintąjį fragmentus, o kitų santraukas, todėl mus tepasiekė tik Mykolo Lietuvio veikalo santrauka (apie 40 spaudos psl.).
Kiek vėliau Elzevyrų leidykla perspausdino ketvirtojo ir penktojo fragmento ištraukas iš Grasserio spausdinio savo leidinyje Respublica sive status regni poloniae, Lituaniae, Prussiae, Mivoniae etc. Diversorum autorum (1627). XIX a. pradžioje, kilus Vilniuje didesniam susidomėjimui Lietuvos istorija, buvęs Vilniaus universiteto auklėtinis Leonas Rogalskis ketino spausdinti, kaip rašė 1827 IX 17 Jokimui Leleveliui, Mykolo Lietuvio lenkišką vertimą. Vėliau tuo veikalu susidomėjojo rusų istorikai. Ir štai 1854 m. Mykolo Lietuvio veikalo rusiškas vertimas drauge su lotyniškuoju orginalu buvo išspausdintas Kalačovo Maskvoje leidžiamame viename žurnale. O 1890 m. naujas rusiškas vertimas – Vladimiro Antonovičiaus Kijeve redaguojamame rinkinyje Memuary otnosiaščiesiak istorii južnoj Rusi. Vypusk I. ...