Julijonas Lindė-Dobilas geriausiai žinomas kaip pirmojo lietuvių literatūroje psichologinio, tačiau, reikia pripažinti, gan prasto romano "Blūdas" (1912) autorius. Kita jo grožinė kūryba negausi ir net dar silpnesnė už minimąjį romaną. Bet J. Lindė-Dobilas neabejotinai buvo žymus to meto literatūros kritikas bei meno filosofas, kurio pažiūros gerokai skyrėsi tiek nuo modernistinio, tokių XX a. pirmosios pusės autorių kaip S. Kymantaitės-Čiurlionienės, J. A. Herbačiausko, vėliau, "Trečiojo fronto" ir "Keturių vėjų" sparno, tiek nuo perdėm tradicinės ir konservatyvios klerikalinės ir jai palankios, tiek nuo liberaliosios-socialistinės kritikos. Apskritai tik XIX ir XX amžių sandūroje lietuvių literatūros procese gimusioje kultūros žmonių diskusijoje, kurioje kirtosi utilitaristiniai tikslai ir meno laisvės, nepriklausomybės idėjos, J. Lindės-Dobilo pozicija išsiskiria aiškių nuostatų ir metodų nebuvimu, atrodytų ydingu nenuoseklumu ir pan., tačiau tokio įdomaus mąstytojo linija tuometinę kultūrą įtakojo neabejotinai teigiama linkme, nes jo kritikoje, eseistikoje ir publicistikoje galima matyti kelis aiškiai teigiamus poslinkius kultūros brandumo link. Tai būtų visų pirma rėmimasis Vakarų Europos literatūros, ypač klasikinės, kontekstu (Homero, Getės, Šekspyro ir kt.), taip pat ir Vakarų filosofine mintimi, H. Teno, V. Diltėjaus, B. Kročės ir kt. filosofija. J. Lindė-Dobilas užima tarpinę vietą tarp tradiciškumo ir modernumo, o būdamas, galima iš dalies teigti, savamokslis meno filosofas, mene ar filosofijoje visų pirma ieško paprastų bendražmogiškų vertybių puoselėjimo, nesvarbu apie kokį kūrinį ar kokias filosofines sistemas bekalbėtų. J. Lindė-Dobilas kaip kritikas bando būti objektyvus, vertinti iš tiesų kritiškai, pagal meno, o ne ideologines nuostatas, kas neretai praktikuota ypač klerikalinės kritikos, su kuria J. Lindė-Dobilas labiausiai ir polemizavo. J. Lindė-Dobilas savo straipsniuose iš tiesų iškėlė svarbias, iki jo nematytas ar kritikų nenorėtas matyti lietuvių literatūros atsilikimo, menkumo lyginant ją su Vakarais, problemas, jo įžvalgos iš tiesų gilios ir rodančios jau iš tiesų europietiško lygio mąstymą. Vis dėlto nei grožinėje kūryboje, nei kritikoje, eseistikoje ar publicistikoje nuoseklumo, vientisumo, sistemos, mūsų nagrinėjamas autorius pasiekti nesugebėjo. Nežinia, kas J. Lindei-Dobilui trukdė, ar tiesiog toks buvęs jo mąstymo būdas ar jį varžė ir kunigo, vėliau administratoriaus varžtai, slėgė nemėgiamų, priešingų jo natūrai pareigų našta. Į šiuos klausimus čia galbūt ir nebus atsakyta, tačiau autoriaus gyvenimo ir kūrybos analizė turėtų parodyti XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros žmogaus, ypač kunigo, prieštaringą padėtį, sunkią tuo metu mūsų kultūros būklę ir nepalankią menui terpę, kurioje didelių, pasaulinei literatūrai prilygstančių veikalų reikalauti nelabai ir turime teisės, o be to visada verta prisiminti, jog mūsų XIX a. pab. - XX a. pr. autoriai europietiškai rašyti, į Vakarus žvelgti tik tuo metu ir pradeda, o pirmieji bandymai juk retai kada būna labai sėkmingi.
Gyvenimas
J. Lindė-Dobilas gimė 1872 m. lapkričio 15 d. Dovyduose (dab. Pasvalio raj.) – ne itin išvaizdžios gamtos vietovėje prie Mūšos, artimiausias miestelis - Joniškėlis. Neiškraipyta jo pavardė turėtų būti Linda ("bičių laka"), ne Lindė. Tėvai buvo vidutiniai ar net pasiturį ūkininkai, turėjo 23 ha. žemės kartu su ganyklomis ir gabalu miško. Dobilo tėvas Juozapas Linda pats buvo labai darbštus, itin reiklus tiek sau, tiek savo šeimos nariams, tiek samdiniams – ne visi dėl alinančio darbo ir šeimininko reiklumo ištarnaudavo visus metus. Bet šiaip Juozapas buvo doras, teisingas, kiek prasišvietęs žmogus, tad neretai buvo renkamas kaimo seniūnu ir valsčiaus teisėju, o šias pareigas atlikinėjo labai stropiai ir sąžiningai, nepradėjo gerti ir rūkyti, karčiamos pusėn bijodavęs net pažvelgti. Buvo ir labai pamaldus, nepakantus jokiems jaunimo pasilinksminimams, išdaigoms, kitiems nerimtiems, jo manymu, dalykams. Motina Ona Bukauskaitė-Lindienė buvusi tyli, rami, švelniasielė moteriškė, gindavo už menkiausią prasižengimą tėvo mušamus vaikus, už ką, be abejonės, kliūdavo ir jai pačiai. Apie savo tėvus 1912 m. viename iš G. Petkevičaitei-Bitei adresuotų laiškų J. Lindė-Dobilas rašė, pritaikydamas Gėtės žodžius, kuriuos šis rašė apie savo gimdytojus: "Iš tėvo išvaizda, rimtumas, išmintis; iš motinėlės – poezija, džiaugsminga prigimtis".
Mažasis Juliukas buvęs silpnos sveikatos ir ūkio darbams nelabai tinkamas, tad nutarta jį leisti į mokslus - tėvai jau vaikystėje jam numatė kunigystę. Mokslus J. Lindė-Dobilas pradėjo Joniškėlio mokykloje. Antraisiais mokslo Joniškėlyje metais Juliukas sunkiai susirgo, pridarė daug rūpesčių ir išlaidų tėvams, motina beveik metus plaučių liga prasirgusį vaiką atgal į Joniškėlį jo mokytis nebevežė ir pasamdė eksklieriką Kazimierą Būtėną, kad mokytų Juliuką namuose, tačiau šis mokytojas buvęs labai nestropus, nepareigingas, retai pas savo mokinį atvykdavo, maža ką jį tepramokė, o galiausiai pamokas visai nutraukė. Tačiau būsimojo rašytojo mokymo klausimas išsisprendė. Jį savo globon paimti ir į Kuldygos (Latvija) gimnaziją įtaisyti apsiėmė Lindų giminaitis Kuldygos klebonas Tomas Patarokas. Dar du metus J. Lindė-Dobilas į gimnaziją stoti negalėjo, nes buvo per savo ligas smarkiai atsilikęs, nemokėjo vokiečių kalbos, kuria buvo dėstoma visiškai vokiškoje Kuldygos gimnazijoje. Mokytis Lindei-Dobilui sekėsi ne tiek dėl darbštumo, kiek įgimtų gabumų dėka, semestrus baigdavęs tai tarp trijų paskutiniųjų, tai tarp trijų pirmųjų. ...
Julijonas Linde Dobilas [speros.lt].doc