Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Ąžuolas lietuvių literatūroje
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Ąžuolas lietuvių literatūroje

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Paprastieji ąžuolai. Bekotis ąžuolas. Raudonasis arba šiaurinis ąžuolas. "Ąžuolai". "Ir pridygo ąžuolėlių". "Ąžuolo vaistai". "Kirvis, pjūklas ir ąžuolas". "Ąžuols gyrpelnys". "Kaip ąžuolas vienas paliko ir kas iš to nutiko".

Ištrauka

Miškuose auga gana ankstyvosios vėlyvosios paprastojo ąžuolo formos medžiai. Ankstyvosios formos ąžuolai maždaug 2-3 savaitėmis anksčiau sulapoja negu vėlyvosios formos medžiai. Ąžuolai šaknis leidžia giliai, tačiau per dideles audras, pvz., 1967 m., išvirsta. Lapams skleidžiantis, gegužės mėn. žydi ištiesdami vyriškus gelsvus žirginėlius.
Lazdijų r. Trakų, Vilniaus miesto Ąžuolijos ir Klaipėdos r. Begėdžių miškuose yra bekočių ąžuolų, kurių gilės esti bekotės arba turi labai trumpus kotelius, ilgesnius už paprasto ąžuolo lapkuočius, lieknesnes lajas. Šie ąžuolai pas mus auga už šiaurės arealo.
Brangus turtas – puiki mediena, naudojama daugelį šimtų metų. Jau pirmaisiais amžiais, trūkstant geležies, noragai daryti iš deginto ąžuolo. Dar anksčiau kilmingesnius žmones laidojo iš ąžuolo skobtuose karstuose. Pilių epochos metais ąžuolai naudojami priešpilių sutvirtinimams, pilims.
Štai IX a. Apuolės pilies pylimas padarytas iš storo molio sluoksnio ir sutvirtintas ąžuoliniais rąstais. Vilniaus žemutinės pilies ginybinėse sienose esama ąžuolinių 20 – 35 cm storio rąstų. Net Kauno pilies sienos tvirtintos 40 x 60 cm ąžuolinėmis sijomis. Ratų stipinai, kuliamųjų mašinų dantračiai ir daug kitų padargų dalių būdavo daroma iš ąžuolo. XVI a. ir vėliau statinių šulai (vadinti ,,kliopka") buvo ąžuoliniai ir eksportuojami į užsienį. Tuomet buvo iškirsta daug ąžuolynų. Dvaruose atsirado ąžuolinių durų, parketo, kėdžių, stalų. Ypač branginta šimt mečiais išgulėjusi, pelkėse, upių užlietose vietose ar ežerų pakrantėse parudavusi, pajuodavusi, bet nesupuvusi ąžuolo mediena, naudojama komodoms, spintoms, lovoms, stalams puošti. Jau labai seniai drožėjai iš ąžuolo darė kryžius, stogastulpius, kitokius smulkius dirbinius. Nežinoma, kada pirmam žmogui uždėjo ąžuolo vainiką. Au senajame akmens amžiuje gimus sūnui tėvas sodindavo ąžuoliuką. Tas paprotys išliko ir paplito. Sunku suskaičiuoti, kiek ąžuolų oasodinta Vytautui, J. Basanavičiui, Dariui ir Girųnui ir kt. J. Baąsanavičiaus tėviškėje – Vilkaviškio r. Ožkabalių k. 1989 m. pradėtas sodinti Tautinio atgimimo ąžuolynas. Daug ąžuolų pasodinta Kauno r. Žalgirio mūšio memorialiniame parke. Žmonės ir ąžuolai – tai dvi skirtingos gyvasties formos, tačiau susietos stiprybės, ilgaamžiškumo. Rašoma, kad ąžuolai kaupia kosmoso jėgas ir paskui jas spinduliuoja. Ir alkavirtėse kurias saugojo kriviai, dažniausiai yra geologinės žemės plutos lūžisarba didelis vandens telkinys, kurio poveikis dar neįrodytas, tačiau veikia teigiamai. Iš čia kyla ir gydomosios ąžuolo savybės. Ąžuolai daugiausia iš visų medžių sugeria saulės energijos, jų mediena gausi kalorijų.
Ąžuolas vadinamas Požemio viešpatijos medžiu, Pažinimo medžiu arba laikomas Pasaulio ašimi, Pasaulio stulpu, Pasaulio kalnu, Pasaulio kryžiumi, Šventykla. Žmogaus kūno dalys lyginamos su Pasaulio medžiu. Jo kūnas kilęs iš žemės, kraujas – iš vandens, kvėpavimas – iš ugnies. Galva lyginama su dangumi, krūtinė – su oru, pilvas – su vandeniu, kojos su žeme, kaulai – su akmenimis, gyslos su šakomis, plaukai – su žole. Dažnai Pasaulio medis vaizduojamas penkiašakis su trimis didelėmis žvaigždėmis viršūnėje. Mitologinėse sakmėse minima, kad mažas ąžuoliukas per naktį išaugo didžiuliu ąžuolu su dvylika šakų, kurios turi po dvylika varpų. Užkalbėjimuose sakoma: ąžuolas augantis ant kalno, po juo gulinčios trys gyvatės. Yra Egerų kalnas, tame kalne ąžuolas ir ten gūžta. Toje gūžtoje trys slugos: Karalina, Katrina ir Marcelina. Pasaulio bei Gyvybės medžiai nuo senovės vaizduojami audiniuose, rankšluostinėse ir kt. Ypač jo garbinimas žinomas tautosakoje. Manyta, kad miręs žmogus negalįs išnykti, bet dažnai pavirstąs ąžuolu. B. Sruogos baladėje kalbama apie bernelį, bijojusį eiti į karą: ,,Ten stovėjo ąžuolėlis, po ąžuolu aukso krėslas". Kitur dainoje nusikaltęs bernelis paverčiamas ąžuolu. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-01-25
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis17.21 KB
Autoriusgeras dėdė
Viso autoriaus darbų90 darbų
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Failo pavadinimasMicrosoft Word Azuolas lietuviu literaturoje [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą