Ievos Simonaitytės gyvenimas ir kūryba Klaipėdoje

Įvadas. Gyvenimas ir kūryba Klaipėdoje. Ievos Simonaitytės publicistika. Išvada. Išnašos.

Ieva Simonaitytė – ryškiausia regioninio tipo realistė, pavaizdavusi Mažosios Lietuvos gyvenimo būdą, plėtojusi lietuvių pasakojimo meną dviejų nacionalinių kultūrų sankryžoje. Buvusiai kaimo siuvėjai ir Klaipėdos seimelio mašininkei, nebaigusiai jokios mokyklos, Klaipėdos krašto gyvenimas buvo vienintelė kūrybos medžiaga. Istoriniai ir kultūriniai įvykiai lėmė jos kūrybinį aktyvumą. Pirmuosius savo rašinius spausdino Klaipėdos krašto laikraščiuose, o 1935 metais parašė žinomiausią kūrinį "Aukštųjų Šimonių likimas".
Šiame darbe bus akcentuojami svarbiausi istoriniai ir kultūriniai įvykiai Klaipėdos krašte nuo 1921 metų iki 1935 metų, kuriuose dalyvavo I. Simonaitytė. Pagrindiniai I. Simonaitytė darbai buvo straipsniai ir eilėraščiai, spausdinami laikraščiuose, todėl svarbu aptarti jos publicistinę veiklą.

1921 m. pradžioje I. Simonaitytė, remiama A. Bruožio, atsikraustė į Klaipėdą. Į miestą ji buvo pakviesta, nes stigo lietuviškų intelektualinių jėgų. Lietuvos konsulate ji išrašinėjo leidimus pereiti į Lietuvą, tik bėda, jog dėl neišlavintos rašysenos tie leidimai būdavo sunkiai įskaitomi. Perėjo dirbti į "Prūsų lietuvių balso" redakciją. Mokėsi stenografijos, mašinraščio ir buhalterijos kursuose; viena gimnazijos mokytoja veltui dėstė jai vokiečių kalbą ir literatūrą. Vakarais I. Simonaitytė siūdavo, kad galėtų susimokėti mokesčius už butą.
1922 m. pereina į "Ryto" bendrovės spaustuvę, kur dirba mašininke, o vėliau korektore. "Ryto" bendrovės spaustuvėje nuo ryto iki vakaro politikuodavo lietuvininkų veikėjai. Spaustuvėje buvo pagrindinis lietuvybės centras, persikėlęs iš Tilžės, kur po karo turėjo užsidaryti net ilgai veikusi mokslinė Lietuvių literatūros draugija.
"Ryto" namuose – I. Simonaitytės darbovietėje – rengiamos svarbiausios politinės ir kultūrinės lietuvininkų akcijos. Čia surašomi reikalavimai pripažinti lietuvių kalbą greta vokiečių oficialia krašto įstaigų kalba, leisti lietuvininkų vaikams mokytis gimtąja kalba, įtraukti lietuvininkų atstovus į krašto direktoriją, karštai agituojama už Klaipėdos prisijungimą prie Lietuvos. Čia nagrinėjami ir kiti svarbūs Mažosios Lietuvos įvykiai.
1923 m. pradžioje kartu su drąsiausiais lietuvybės teisių gynėjais I. Simonaitytė stoja į sukilėlių gretas. Sausio 15 dieną Lietuvos kariuomenės savanoriai ir šauliai šturmuoja Klaipėdą, kurią gina prancūzų batalionas ir vokiečių policininkai. Kitą dieną į Klaipėdos uostą įplaukia lenkų karo laivas. Lenkija ruošėsi kariniai invazijai, nes Klaipėdos uostas, pagal Versalio sutartį, turėjo tapti lenkišku uostu. Įsismarkavusios Lenkijos pasienyje Tarybų Sąjunga sutelkia kariuomenę, ir tai atšaldo nuo karinių avantiūrų. 1923 m. vasario 15 dieną Ambasadorių konferencija perduoda Klaipėdos suverenumą Lietuvai, o Vilniaus kraštą – Lenkijai. ...