Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Žemaitė (6)

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Žemaitės biografiniai duomenys. Žemaitė - asmenybė. Žemaitės kūryba ir jos reikšmė skaitytojams. Žemaitės kūrinių tematika Žmogaus būties situacijoje ("Marti"). Šeimos problemos ("Neturėjo geros motinos", "Tofylis"). Optimistiški kūriniai ("Sutkai", "Sučiuptas velnias"). Žmonių bendruomenės gyvenimas ("Kunigo naudą velniai gaudo", "Kelionė į Šidlavą"). Socialinė problematika ("Prie dvaro").

Ištrauka

Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukanės palivarke netoli Šateikių (dab. Plunės raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Pirmoji žymi moteris rašytoja, realizmo srovės lietuvių literatūroje pradininkė. Šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rublių metinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį, kuriame buvo du vadinamieji dūmai – dūminės baudžiaunikų, apdirbančių palivarką, trobos. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet ir nebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičių tik viena (Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas lavino tėvas, baigęs pradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtent ją, einančią dvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu su savo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė Apolonija Beniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslai truko trejus metus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, "pasiekė to meto mergaičių vidurinį išsilavinimą". Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjo su neeiliniais žmonėmis.
Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumo, kai kovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus – išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas tam ir yra , kad tikėtum išmintimi. Julija formavosi kaip priešininkas istorijai, vėliau – individualiai lemčiai.
Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams, kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas, išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione. Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto, Džiugėnų kaimo eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne už bajoro. Su savarankiškai išrinktuoju, atrodo, sutarė, bet tik kai materialiai sekėsi.
Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirbo iš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio Benedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaiminystėje. Lemtis inspiravo lyg ir anormalias amžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos į sugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma ką kalbėjo su trisdešimčia metų už save jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kastenybę. Julija – įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas. Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindama septynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti virš standartų.
Būsimoji rašytoja, nuo mažumės mėgusi skaityti knygas, pašnekesius apie platųjį pasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijo daugiau žinių, inspiracijos naujoviškai – antilentiškai – mąstyti.

Žemaitė – originalus, savaimingas talentas, ištryškęs iš neišsemiamų liaudies kūrybos versmių. Bet Žemaitė – tai ir visas ryškus puslapis, pirmasisi toks svarbus puslapis mūsų nacionalinės prozos raidoje, etapinė gairė literatūrinės kalbos formavimesi. Pirmoji kaimietė inteligentė , pirmoji ir vienintelė – tiesiai iš sodžiaus į literatūros klasikes, kuo ji iš tiesų daugiau imponuoja? Išskirtiniais asmenybės interesais ir horizonatais, nesuderinamais su savos, įprastinės aplinkos masteliais? Dvasinio aktyvumo tokiu vėlyvu nubudimu paneigiant biologinius amžiaus dėsnius.? Taigi retas prigimties unikumas? O gal vis dėlto mūsų prigimtinis dėmesys Žemaitei - todėl, kad ji iš tiesų pionierė, todėl, kad jos sukurtasis meninis pasaulis, įsitvirtinęs jau daugelio kartų sąmonėje?
Žemaitė pastebimai veikė ano meto gyvenimą , žmones ne tik gausia kūryba, bet ir šviesia asmenybe. Lietuvių kultūrinio gyvenimo verpetuose ji atstovavo pirmiausia amžiais susiklosčiusias giliai valstietiškai išminčiai ir dorovei. Jau apsiskaičiusi ir išprususi, ji nesidrovėjo ir neslėpė savo liaudiškumo, atvirkščiai, ir žymiausių žmonių akivaizdoje savo inteligenciją papuošdavo valstietiškais drabužiais ir languota skara. Ano meto visuomenėje žemaitė buvo tarsi gyvos liaudies dvasinės kultūros įsikūnijimas. Todėl, pavyzdžiui, 1907m., kai ji su užsidegimu, drąsiai ir vaizdingai kalbėjo iš tribūnos pirmajame moterų susivažiavime Kaune, šimtai akių iš po kaimiškų skepetėlių spindėjo džiaugsmu ir pasididžiavimu: "Štai kokios mes! Štai mes ir mokame!" O kai, plaukiant su Bulotais į Ameriką, keleiviai susipažino su Žemaite, jie negalėjoatsistebėti, kokia inteligentiška, įdomi pašnekovė yra ta į tarnaitę panaši moteris. Ji buvo viena iš tų kibirkščių, iškilusių iš kaimo gūdumos ir pirmo ryškumo žvaigžde švietusių Lietuvos padangėje. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-03-20
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai5
Dydis20.98 KB
AutoriusGoda
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2008 m
Klasė/kursas11
Mokytojas/DėstytojasUrbienė
Švietimo institucijaAlytaus r. Pivašiūnų vidurinė mokykla
Failo pavadinimasMicrosoft Word Zemaite (6) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 8 puslapiai 
  • Alytaus r. Pivašiūnų vidurinė mokykla / 11 Klasė/kursas
  • Urbienė
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą