Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Renesansiškoji meno samprata
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Renesansiškoji meno samprata

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Įvadas. Renesanso gimimas Italijoje. Vaizduojamieji Renesanso menai. Renesanso laikotarpio literatūra. Išvados.

Ištrauka

Renesansu vadinamas po viduramžių prasidėjęs judėjimas, kurį įkvėpė antikos kultūra. Renesansą dauguma šiuolaikinių kultūros tyrinėtojų aiškina kaip pasaulinės kultūros procesą, kaip kultūrinę bangą, kilusią VIII a. prie Ramiojo vandenyno Kinijoje ir nuslūgusią XVII a. prie Atlanto vandenyno Europoje. Juk būtent šiuo laikotarpiu žmogus tapo dvasiniu individu ir išsilaisvino iš viduramžių bažnyčios dogmų, luominės priespaudos. Tai staigus posūkis prie gamtos, laisvų žmonių, tai naujųjų laikų pradžia.
Šią temą paskatino pasirinkti perskaityta žymaus Cambridge‘o universiteto Emmanuelio koledžo profesoriaus Peter Burke knyga "Renesansas", kurioje autorius iškelia klausimą: "Ar išvis būta tokio reiškinio, kurį galėtume vadinti Renesansu ir ar pagrįstai vadiname Italiją šio kultūrinio reiškinio tėvyne?" Peter Burke teigia, kad Renesanso samprata tėra mitas, kurio įvaizdį sukūrė XIX a. viduryje prancūzų istorikas Jules Michelet, kritikas Johnas Ruskinas bei šveicarų mokslininkas Jacobas Burckhardtas, juk "renesansiniai žmonės" buvo ganėtinai viduramžiški, jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tokiais manė esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos: Castiglione's "Dvariškio knyga" ir Machiavelli "Valdovas" yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais arba priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. O ir istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita.
Viduramžiais buvo įvairiausių "renesansų", pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Aš, šiame darbe, pabandysiu atskleisti Renesanso atsiradimą, renesansiškojo meno sampratą bei jo ypatybes.

Dar nuo XVI a. žodis Renesansas, reiškiantis "atgimimą", "atsinaujinimą", apibūdina perėjimą iš viduramžių į naujuosius amžius ir šiuo periodu tarsi naujai atrandama humanistinė Graikijos bei Romos kultūra. "Vakarų Europos šalyse Renesansas apima XV-XVI a., o prasideda XIV a. seniausią ir turtingiausią kultūros istoriją turinčioje Italijoje, tiksliau, miestuose-valstybėse – Florencijoje, Venecijoje." Klausimą kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje, mes galime pagrįsti tuo, kad Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, sparčiai kopiančia į ekonominio bei kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, to meto filosofai, mąstytojai įkūrė Platono akademiją. Italijoje nebuvo centralizacijos, trečiasis luomas buvo niekieno nevaržomas, tad miestuose įvesdavo savo tvarką, augo pramonė, prekyba klestėjo, o tai buvo palanki dirva Renesanso gimimui ir vystymuisi bei plitimui šioje ir kitose šalyse.
Šiuo laikotarpiu netrūko kūrybingų asmenybių, kurių darbuose ryškus individualybės požymis. Išskirtiniausias šio atgimimo bruožas – mėginimas atgaivinti arba imituoti antikos kultūrą. Renesanso mes negalime atsieti nuo humanizmo ir humanistų veiklos. Dar ankstyvaisiais Renesanso laikais humanistais vadinti mokslininkai, įgiję humanitarinį išsilavinimą, kurie gilinosi ir skverbėsi į antikos kultūrą ir su gautomis iš jos žiniomis supažindindavo savo amžininkus. Humanistai tarsi kovojo su žmogaus pavergimu, priespauda, kylančia iš pasaulietinės valdžios, bažnyčios dogmomis.
Renesanse atsirado ir išsivystė humanizmas – siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskiria gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvųjį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo "imitacija" – didžiųjų rašytojų ir menininkų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2009-01-09
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis9 puslapiai 
Literatūros šaltiniai4 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis22.77 KB
Autoriusvilmalenktyte
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasGustaitienė
Švietimo institucijaVytauto Didžiojo Universitetas
FakultetasHumanitarinių mokslų fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Renesansiskoji meno samprata [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 9 puslapiai 
  • Vytauto Didžiojo Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • Gustaitienė
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą