M. Valančiaus ir K. Aleknavičiaus kūryba: XIX amžiaus pamokymai vaikams

Įvadas. Sentimentalizmo ir didaktinio švietimo požymiai K. Aleknavičiaus kūryboje. Motiejaus Valančiaus pamokymai. Panašumai bei skirtumai minėtų autorių kūryboje. Išvados.

Tautosaka – viena pirmųjų vaidmenų, dariusi įtaką jaunosios kartos auklėjimui bei estetiniui lavinimui. Liaudies kūryba puoselėjo vaiko dorovinius, socialinius jausmus, žmonių santykių idealus, gamtos ir pasaulio pažinimą. Jau nuo XVI amžiaus vidurio, atsiradus pirmosioms lietuviškoms knygoms, buvo akcentuojama katekizmo reikšmė vaikų švietėjiškame ugdyme.
Tačiau tik XIX a. pirmoje pusėje pradedama giliau pažvelgti į vaikų indvidualybę bei pasaulietišką švietimą. " […]A. Tatarė, L. Ivinskis, M. Valančius ir kiti švietėjai lektūrą vaikams ima traktuoti kaip svarbią mokymo ir auklėjimo priemonę".1 Tokio tipo knygos, kaip elementoriai, pasakėčios ir t.t., tapo vaikų prozos pradininkėmis. Jauniesiems skaitytojams rašė Motiejus Valančius, kuris yra ryškiausias švietėjinės didaktikos prozos atstovas, pamokomųjų vaikų apsakymų pradininkas, siekęs auklėti bei šviesti. Savo apsakymų rinkinį "Vaikų knygelė" jis skyrė baudžiavinio kaimo vaikams, norėdamas, kad jie įpratų į knygą, semtųsi dorybės bei praktinių patarimų, atskirtų gera nuo blogo...
Kitas XIX amžiaus vidurio lietuvių rašytojas, didaktinės krypties vaikų poezijos pradininkas – Kajetonas Aleknavičius. Reikšmingiausias jo darbas – vienintelė poezijos knyga " Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės", kurioje šeštadalį sudaro didaktiniai eilėraščiai vaikams. Švietėjiški rašytojo eilėraščiai moko vaikus, kaip elgtis su vyresniaisiais, aprašomi motinos ir senelių paveikslai, skiepijama meilė knygai, mokslui bei ugdoma meilę gamtai. Aleknavičiaus knygoje vyrauja religinės moralistinės temos: smerkiamas tinginiavimas, apgavystė ir t.t. Todėl būtina klausyti mamos, vyreniųjų, būti dievobaimingiems. Dažniausiai pamokslą sako keliautojas (kunigas, senelis...). Jo peozijos savitumą lemia tai, kad rašytojas aktualias temas, problemas sprendžia humoristine forma.


Kaip jau minėjau įvade K. Aleknavičiaus poezija yra švietėjiškos krypties, tačiau pastebėjau, kad jo eilėraščiuose daug sentimentalizmo požymių. Autorius į pirmą planą dažnai iškelia sąžinę, pvz.: pasakėčioje "Motka, vaikas ir vaiko nauda" primenama , kad reikia mokytis, eil. "Vaikai ir vėlykė" "bobutė" bara vaikus, kurie nesimoko ir sako, kad geriems vaikams vėlykė atneša "po kiaušinį", o tinginiams – "botagą <...>". Autorius parodo žmogaus širdies "kietuma", žiaurumą ir taip verčia galvoti apie padaryta žalą bei tikisi, kad anksčiau ar vėliau vaikai supras savo kaltę.
Taip pat vienas iš sentimentalizmo bruožų – žmogaus ryšys su gamta. Autoriaus eilėraščiuose humaniški jausmai žadinami vaizduojant žmogaus santykį su gamta. Čia raginama gerbti gamtą – augalus ir gyvūnus:

"Klausyk senio, vaike klausyk,
Nemušk arklio ir netąsyk. <...>" (eil. "Vaikas ir arklys senas").

Eilėraštyje "Vaikai ir vaikai paukštės" "motka" bara vaikus už išdraskytą paukštelių gūžtą bei ragina paleisti pagautą paukštę... Būtent minėtame kūrinyje įžvelgiamas laivės jausmas, nesuvaržyto gyvenimo idėja.
Dar vienas sentimentalizmo ir autoriaus eilėraščių bruožas, tai kad veikėjai dažnai žemesnio luomo, vaizduojami idiliškoje kaimo ir gamtos aplinkoje. Gyvos ir natūralios frazės, ryšiai su tautosaka: naudojami liaudies pasakų, intonacijos, ritmų... priemonės. Jis eiliuoja silabine eilėdara, dažniausiai 10 - 12 skiemenų metru arba aštuoniaskiemenėmis eilutėmis, naudojami
" kalbesiai". Tačiau kūriniai skiriasi ne tik apimtimi, bet ir pobūdžiu, literatūrine verte. Vienas iš humoristinių rinkinio eilėraščių populiariausias ir sklandžiausias – "Senis, vaikai ir pupos", kuris tapo klasikiniu lietuvių vaikų poezijos eilėraščiu. Pastebiu, kad beveik kiekviename eilėraštyje pamokymai be švelnios ir graudinančios intonacijos, liaudies kalba net kiek gruboki, glaustais sakinias pateikiami pamokomosiomis sentencijomis: ...