Velnias lietuvių liaudies pasakose ir literatūroje

Įvadas. Bendroji velnio vaizdinio charakteristika. Velnio pasirodymo vieta ir laikas. Velnio kilmė ir likimas. Velnias kūrėjas. Velnio vardai. Velnio išvaizda. Velnias ir augalai. Velnio turtai. Išvados, apibendrinimas.

Senovės lietuvių religija ir mitologija pastaraisiais metais intensyviau tyrinejama, nes pradėta suvokti jų reikšmė visai lyginamąjai indoeuropiečių mitologijai. Tačiau lietuvių ir kitų baltų mitologija kol kas tiriama gana vienpusiškai – daugiau aprašinėjami ir analizuojami mitinio dangaus dievai ir retai kada užsimenama apie chtoniškąjį (žemės ir požemio) pasaulį. Norint susidaryti teisingą lietuvių mitologijos vaizdą, būtina ištirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį ir ypač svarbiausią jo atstovą – velnią.
Tirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį ir svarbiausią jo atstovą – velnią skatina ir aktualūs lietuvių tautosakos ir profesionaliosios kūrybos uždaviniai. Velnias yra veinas iš populiariausių lietuvių mitinių vaizdinių ,ypač dažnas tautosakoje, liaudies mene, minimas papročiuose, tikėjimuose, kasdieninėje žmonių kalboje, neretai pasitaikantis ir profesionalioje kūryboje (literatūroje, dailėje, kino mene). Nežinant šio vaizdinio esmės ir kilmės, negalima suprasti ir tinkamai įverinti tos tradicinės kultūros ir dabartinio meno dalies, kurioje jis vaizduojamas. Neišanalizavus neįmanoma šio vaizdinio panaudoti ir ateistiniam darbo žmonių auklėjimui, kuriam jis yra labai parankus, nes jo vardu Lietuvoje, įvedus krikščionybę, buvo pavadinta piktoji dvasia – dievo antipodas.


Velnias – spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų ir įvairią išvaizdą. Velnio, kaip ir kiekvienos kitos mitinės būtybės, vardų, išvaizdos, pasirodymo vietos ir laiko analizė padeda nustatyti jo prigimtį, priklausimą vienai ar kitai mitinių vaizdinių klasei, leidžia iškelti ir pradėti spręsti daugelį svarbių paties vaizdinio kilmės ir raidos problemų.
Bendroji velnio charakteristika sudaryta daugiau remiantis tikėjimais, mitologinėmis ir etiologinėmis sakmėmis, padavimais – kūriniais, kuriuose vaizduojamo velnio tikrumu buvo tikima. Remiamasi taip pat tomis pasakomis, kuriose velnias vadinamas savo tikruoju vardu arba kurio tapatumui nustatyti nereikia papildomų studijų.
Žmonės kaltino juos ir dėl daugelio nesekmių. Manė ,kad negalima jų pykdyti. Nuo seno žmonės manė ,kad velniai vargina žmones. Jie neduoda ramybės nei kelyje, nei namuose: triukšmauja, svaido įvairius daiktus ir kitokiais būdais erzina žmones.
Daugelyje pasakų velnias kankina žmogų, žudo moteris, merginas ir vyrus. Dažnai velnias žudo, bausdamas už godumą, nusistovėjusių bendravimo normų ,tarp žemiškojo ir mitinio pasaulio pažeidimų (vėlų maudymasi pirtyje, vaikščiojimą vėlai naktį už godumą ir t.t). Štai pasakoje "Tikras velnias nubaudė netikrą" velnias, keršydamas už gobšumą ir godumą, sudrasko apsimetinėjantį žmogų. Velnias gali įlįsti į žmogų. Velnio apsėstas žmogus būna labai piktas, blaškosi, draskosi, keikiasi, daro tai, ko ankščciau nėra daręs. "Velnias apsėdo karaleitę ir ėmė varginti". Dar velnias užtraukia žmogui ligą. Pasakoje "Velnių svočia ir kūdikis" velnienė pamaitina žmogaus kūdikį savo pienu, ir vaikelis suserga.
Velnias lietuvių liaudies mitolginėse sakmėse ir pasakose gundo žmogų nusidėti, prašo jam parduoti savo sielą, sudaro sutartis.
Velnias, vienas is žemesniųjų mitologijos atstovų, žmogaus gyvenime buvo visur. Jis sukaliojosi po namu, po žemių laukus, daržus, sekė jį medžioklėje ar žvejyboje. Todėl žmones visas savo nesėkmes prisegdavo jam. Velnias buvo laikomas blogio simboliu.
Velnias ne visada buvo toks blogas. Kai buvo kalbama apie neteisybę, neligybę, išnaudojimą, ten kur matyt nebuvo tikėtasi Dievo pagalbos, velnias stovėjo žmogsus pusėje: iš pono pačia ar patį poną pradangina, pono žemę, turtus žmogui atiduoda, padeda vargšui prasigyventi.
Velnias – žmonėms labai artima mitinė būtybė, gyvenanti visai kaip žmogus. Jis ir šoka, ir dainuoja. Jis mėgsta pristoti prie piemenų, bernų ,o ypač prie mergų. Štai sakmėje "Velnias ir mergina pirty" velnias pristoja prie jaunos merginos, besiprausiančios pirtyje. Dažnai velnias dalyvauja vestuvėse, įvairiuose subuvimuose. ("Velnių vestuvės"; "Muzikantas velnių puotoje"). Ten linskmai, uliuoja, geria. Velnias neretai prašo žmogaus pagalbos, kurį kartą ir pats suteikia. Jis pats važinėjasi ir pavėžina žmogų ("Kelionė ponais"), pats siuva, lopo drabužius (Velnias batus siuva"), jis padeda siuvėjui ("Surdutas be siūlų"), kalbina žmones , kad pagrotų ("Muzikantas velnių puotoje"), prašo, kad žmogus jam isgydytu akis ir t.t Velnias dirba įvarius žemės darbus: aria, sėja, rauna kelmus, plėšia dirvonus. ...