Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Antanas Baranauskas (5)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Antanas Baranauskas (5)

  
 
 
1234567891011121314
Aprašymas

Šeima. Mokslai bei gyvenimo siekimai ir pasiekimai. Antanas ir Karolina. Baranauskas ir Kairys. Kūryba. Anykščių šilelis. Dienoraštis. Pabaiga – Mirtis.

Ištrauka

Antanas Baranauskas - lietuvių poetas, kalbininkas, matematikas, teologas, Seinų vyskupas nuo 1897 m. Rašytojo A. Vienuolio dėdė. Buvo labai teisingas ir maldingas žmogus, vos padaręs, kad ir menką nuodėmę imdavo sapnuoti košmarus. Netgi matydamas aplink save nuodėmingus žmones ir kaip jiems gera gyventi - nenorėjo išklysti iš doros kelio.
Didelis žmogus miršta ne iš karto: jis stovi kaip ąžuolas žiemą, švokšdamas šlamėdamas pageltusiais lapais – nuo laiko nublukusiais popieriais, ant kurių išrašyti visi jo gyvenimo žygiai, darbai ir nuopoliai, ir jo paunksmėje juda kruta jo palikuonys, lyg didžiulis giminės skruzdėlynas, kur nuolat vyksta krikštynos, vestuvės, laidotuvės, dalybos, kur vienas išsikrausto iš proto, kitą likimas nubloškia į tolimiausius kraštus, ir visur ant jų krinta šio ąžuolo šešėlis…
Kaip Romos kilmė legendose siejama su vilkės pienu, o Vilniaus – su geležinio vilko staugimu, taip Baranausko pavardės kilmę galime sieti su visai ramiu ir taikingu gyvulėliu – avinėliu – baronėliu.


Baranauskas gimė 1835 metais sausio 17 dieną Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobėsiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio ,,Naktis prieš atsisveikinant su gimtine". ,,Išvažiuoju iš tokio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjo motina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tukstančiai man brangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėl ant akmens, kur upė teka - čia savo lakiomis svajonėmis, mintimis pakildavau i aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules ir planetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų. Arba toje pievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savo čiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamas spalvingas gėles, mastydavau ne kartą tardamas: ,,Malonu gyventi pasaulyje, kurį puošia tokie puikūs žiedai". [...] Nuošalus kaimo gyvenimas gamtos prieglobstyje, kur platūs slėniai ir milžiniški kalnai, tamsūs gojai, niuksančios girios, platūs laukai, arimai juosia kaimo trobelę... Kaip malonu!.. Miegan užliuliuoja lakštingalos, o iš miego pažadina gaidžiai. Atgaivina šaltinio vanduo, o tamsus gojus vėsina..."
L.Didžiulienė - Žmona savo atsiminimuose teigia, kad ,,per 1863 metų sukilimą Baranauskų Jonas ir Anupras buvo išvežti Sibirijon ligi gyvos galvos ir tik po pirmojo manifesto, kas dar buvo likęs gyvas, sugrįžo; tarp jų ir abudu Baranauskai".
Baranauskas užaugo, matyt, ir neragavęs beržinės košės, nes tas garsusis ,,diržas raudonas, pliekiantis per šonus ir iškapojantis akis" buvo gal tik ryškus vaikiškos poezijos įvaizdis.
Į akis krinta giminės polinkis į meninę kūrybą, o tuo pačiu į perdėtą jautrumą, jausmingumą, dažnai beprasmišką savęs išsižadėjimą, bet - nesmagu viešai prasitarti - ir į nemažiau įspūdingas ,,kūrybiškas" beprotybes... Matyt, tas kurybinis takelis tarp beprotybės ir talento yra itin siauras ir slidus. Visi, kurie Baranausko giminėj išprotėjo, - išprotėjo ne nuo buitinių gyvenimo sunkumų, o patys sau užsikrovę ,,aukštesnius tikslus", fix idėjas ir palūžę po jų našta.
Būdamas dar visai mažas dirbo įvairius darbus: kaipgi ūkyje gyvensi, nieko nedirbdamas: akėdavęs, mėgdavęs šieną pjauti...
Visi senesni žmonės apylinkėj pasakodavo, kad kartą arklys jį stačią ant akėčių namo partempęs - Antaniukas arklio nesuvaldęs. Dar jaunas ir buvo, kas gi - pusbernėlis. Daugiausia vis ganęs. Vasarą gano, o žiemą - į mokyklą... Ir ,,aptiekorius", jūsų dėdė - sako senelis, - irgi negeresnis artojas buvo. Rašto žmonės - visi tokie!.. Kulti berniukas
išmoko pats - ganydamas. Untaniukas iš mažens buvęs ne tik geras pamokslininkas, bet ir dainininkas, nors balsas buvęs šiurkštokas, bet stiprus; greit jis nutverdaves dainos ar giesmės melodiją. Jis turėjo daugybę talentų, sugebėjo netgi stovėdamas ant akmens pakartoti ištisus kunigų pamokslus taip, kad piemenys ir kerdžius Jurkštas pasijusdavę visai kaip bažnyčioje, net persižegnodavę dėl viso pikto, kai jis pliaukštelėdavo botagu surikdamas visai kaip Anykščiu vikaras Danevičius: ,,Griežta, gyvates, dantim smertes adynaj!.." Tada net avys išsigandusios ir bliaudamos sprukdavusios į krūmus...
Daug Vėliau J. Narjauskas yra pasakęs: ,,Vyskupas Baranauskas buvo muzikalus. Mėgo dainuoti. Peterburgo Dvasinėje akademijoje mokino klierikus dainuoti. Apeigų metu bažnyčioje giedojo visuomet taisyklingai".
O prie arimo Antaniukas buvęs pristatytas, pasak senelio Žukausko, kai netikėtai baigėsi pirmoji jo tarnyba svetur – liokajumi pas elvonų kleboną 1849 metais. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2010-05-07
DalykasLietuvių literatūros referatas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasReferatai
Apimtis11 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis39.7 KB
AutoriusVika
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2010 m
Klasė/kursas10
Mokytojas/DėstytojasRimanta Martinkienė
Švietimo institucijaVilniaus Sausio 13-osios vidurinė mokykla
Failo pavadinimasMicrosoft Word Antanas Baranauskas (5) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 11 puslapių 
  • Vilniaus Sausio 13-osios vidurinė mokykla / 10 Klasė/kursas
  • Rimanta Martinkienė
  • 2010 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą