Knygnešiai (2)

Įvadas. Spaudos uždraudimas. Švietimo padėtis draudžiant lietuvišką spaudą. Kova su draudimu. Nelegalios spaudos leidiniai. Žymiausi lietuvių knygnešiai. Marijampolės knygnešiai. Spaudos gabenimo būdai. Knygnešių persekiojimas ir bausmės. Spaudos draudimo panaikinimas. Išvados.

Knyga ir apskritai spauda – viena iš pagrindinių civilizuotos visuomenės informacijos priemonių. Baudžiavos laikotarpiu ji, žinoma, tebuvo socialiai viešpataujančių sluoksnių kultūrinio gyvenimo savastis. Tai natūralu, kad iki XIX amžiaus dauguma knygų ir periodinė spauda buvo leidžiama lenkų kalba. (E. Aleksandravičius, Carų valdžioje, p. 283). Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Kaip revoliucinės bei demokratinės kovos prieš caro patvaldystę ir dėl socialinės šalies pažangos rezultatas, dar XIX a. viduryje susikūrė rusų laisvoji ir pagrindinė spauda. Ji Rusijos imperijoje plito nelegaliai. Caro patvaldystė sutrukdė keleto šalies tautų, tarp jų ir lietuvių, spaudos normalią raidą. Lietuvių spauda taip pat buvo nustumta į nelegalios spaudos padėtį. (V. Merkys,1978).
Kovoje prieš lietuvių spaudos draudimą iškilo knygnešiai, t.y. šios spaudos gabentojai ir platintojai. 1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį. . (V. Merkys,1978).

XIX a. viduryje pagrindinė lietuvių gyventojų dalis buvo valstiečiai, dar neišsivadavę iš feodalinės priklausomybės. Viešpataujanti bajorų – dvarininkų klasė pagrindinei gyventojų daliai buvo svetima ne tik klasiniu, bet ir tautiniu požiūriu, dar daugiau, ji slopino liaudies kultūrą, lietuvių kalbą, bei raštiją. Tik mažoji smulkiosios bajorijos dalis išlaikė savo tėvų kalbą. Kalba ir gana skurdi ekonominė padėtis smulkiąją bajoriją dar siejo su lietuvių valstiečių masėmis. Šie Lietuvos gyventojų sluoksniai ir buvo svarbiausi lietuviškos spaudos vartotojai, jos skaitytojai. Baudžiavos panaikinimas 1861 m. suteikė valstiečiams, nors ir nepilnas, pilietines teises ir davė platesnes galimybes reikštis ekonominiame bei kultūriniame gyvenime. Tačiau caro patvaldystė ir dvarininkų žemėvalda liko svarbiausi krašto pažangos stabdžiai. (V. Merkys,1978).
Draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje bei Rusijos imperijos europinės dalies gubernijose lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Galiojo 1864-1904 m.
Spaudos draudimas buvo nukreiptas ir prieš lietuvių tautą, jos ekonomiką, socialinę raidą, kultūrą, tautos egzistavimą. 1863 m. balandžio 4 d. aprobavus Vilniaus švietimo apygardos mokyklų valdymo taisykles, buvo uždarytos visos parapinės ir kitos nevalstybinės mokyklos, kuriose iki to laiko gana dažnai būdavo mokoma lietuvių kalba. Pagal Muravjovo laikais galiojusią mokyklų reformą elementorius ir maldaknyges leista naudoti tik išspausdintas rusiškomis raidėmis. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo 1864 m. birželio 17 d. nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, kiek vėliau visus lietuviškus leidinius. Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 18 d. slaptu aplinkraščiu įteisino spaudos draudimą, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuviškų knygų platinimą, uždraudė lietuviškus leidinius įvežti iš užsienio. Kaufmano teikimu Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 m. spalio 5 d. išleido įsaką, draudžiantį lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje. 1873 m. sausio 2 d. buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuvišką spaudą gotiškomis raidėmis. Tik 1880 m. Rusijos Mokslų akademija išrūpino leidimą spausdinti kai kuriuos mokslo veikalus lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis, bet jie negalėjo būti platinami Lietuvoje. Pasipriešinimas spaudos draudimui ugdė anticarines nuotaikas, skatino nacionalinio išsivadavimo kovą, tautos vienybę. (XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorija, 2009). ...