Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Literatūra>Lietuvių literatūra>Liūnė Sutema: ugnies ir vandens metaforos kūryboje
   
   
   
1
naudingas +1 / nenaudingas 0

Liūnė Sutema: ugnies ir vandens metaforos kūryboje

  
 
 
123456789101112131415161718
Aprašymas

Ugnies ir vandens metaforos Liūnės Sutemos kūryboje. Įvadas. Darbo tikslas - atrasti ir išanalizuoti poetės kuriamus simbolius bei konceptualias metaforas konkrečiuose eilėraščiuose, išplėsti poetei būdingų metaforų ir simbolių tyrimą. Gyvybė ir mirtis vandenyje. Gyvybės ir mirties priešprieša poemų rinkinyje "Vendeta". Šventasis vanduo. Ugnies metaforos ir simboliai. Naikinanti, kurianti, amžinoji. Išvados.

Ištrauka

Liūnės Sutemos tikrasis vardas ir pavardė – Zinaida Nagytė - Katiliškienė. Gimė ji 1927m. Mažeikiuose. Karo metais su tėvais pasitraukusi iš Lietuvos, 1945m. baigė gimnaziją Vokietijoje. Studijavo vokiečių literatūrą Innsbrucko ir Freiburgo universitetuose. Nenuostabu, kad nuo pat vaikystės apsupta literatūrą ir apskritai kultūrą vertinančių žmonių (brolis poetas Henrikas Nagys, teta Morta, mokiusi lietuviškų dainų ir sekusi lietuviškas pasakas, senelė, skaičiusi vaikams vokiškas knygas), Liūnė Sutema pasirinko poetės kelią. Sutema – egzodo poezijos kūrėja, dažnai kritikų siejama su bežemių karta. Perfrazuojant Rimvydo Šilbajorio žodžius galime pasakyti, kad bežemiai nedaug kuo skiriasi nuo beveik tuo pat metu kūrusios žemininkų kartos: panašaus amžiaus, panašiu kūrybos pobūdžiu ir tematika. Abi kartas vienija tėvynės praradimo trauma, o skiria tai, kad bežemiai, kaip pats R.Šilbajoris yra pasakęs: − "egzodo augintiniai", kitaip nei vyresnieji žemininkai, yra nespėję sukurti kūrybos ištakų gimtojoje žemėje, " ...jų jau pats pirmas vaizduotės žingsnis į poetiško žodžio pasaulį buvo iš tiesų šuolis į praradimo sopulio bedugnę" . Poetė nemėgsta kalbėti apie save ar savo kūrybą, nedalija interviu taip dažnai, kaip yra prašoma. O paklausta, ką jai pačiai reiškia jos eilėraščiai ir jų rašymo procesas, visuomet pabrėžia, kad kurti – jai gyvybiškai svarbu.
Eilėraščius gimdau, kad galėčiau gyventi ir kvėpuoti. Jie turi mane sukrėsti. Po Mariaus mirties bandžiau nieko negalvoti, bet... Esu nesąžininga. Eilėraščiai yra mano terapija. Eilėraščiais išsikalbu, išsispjaudau, lyg nuėjusi pas psichiatrą. Manau, yra žmonių, kurie turi tokių pat abejonių. Taip pats sau padedi. Jautiesi, kad nebesi viena. Kas skaito poeziją, susiranda tave. Ir aš tokių susiradau. O tada – labai geras jausmas .
2007 m. Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija poetė apdovanota už dvasinės saugos poeziją rinkinyje "Tebūnie", o pats rinkinys įvardijamas kaip dar vienas gavęs tiesiog testamentinį pavadinimą (pirmasis rinkinys vadinasi "Tebūnie tarytum pasakoj"). Autorė neslepia, kad pastarasis veikiausiai ir bus paskutinysis, savotiškai užbaigiantis septynių rinkinių ciklą, kuriam sukurti prireikė viso gyvenimo.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė poetę vadina šiauriausia lietuvių poete, ryškiausia po Salomėjos Nėries. Kritikei svarbi būtis rašytojos eilėraščiuose, egzistencijos formulė, laimės kalba, laikas, pats rašymas ir rašymo adresatas. Taip pat daug vietos straipsnyje užima žaidimo ir raganavimo motyvų nagrinėjimas. Ir apskritai Liūnė Sutema, anot V. Daujotytės "stipriai paremia raganystės, kaip moterų kūrybingumo (ir tamsaus, ir šviesaus) liniją – metaforą" .
R. Šilbajoris Liūnės Sutemos poeziją vadino skaudžia, gaja, neprijaukinama. Tai tiesa, ne kiekvienam skaitytojui ir kritikui ji pasiduoda. Ir pati autorė to neneigia. Ji sunki dėl ypač kondencuoto žodžio ir apskritai dėl žodžių taupumo . Dar vienas šios poezijos bruožas yra metaforiškumas, o norint ją suprasti, metaforų ir simbolių analizavimas yra labai svarbus. Poetės kūryboje galima atpažinti pasikartojančius su vandeniu ir ugnimi, taip pat su žeme bei oru susijusius vaizdinius, padedančius išryškinti autorės savitumą ir literatūrinį bei mitologinį kontekstą. Dėl šios priežasties ir buvo pasirinkta būtent tokia darbo tema. . Šiame darbe stilistiniu ir semantiniu aspektu bus nagrinėjamos periodiškai pasikartojančios metaforos: skęstu, Nojaus arka, upelis, almėjimas, susigėrimas, išdžiūvimas, susideginimas,motinos įsčios, o taip pat simboliai: žalčio, lietaus, ugnies, sausros ir kt. . Aptariant Liūnės Sutemos kūrybos fenomeną bus pasitelkta metaforos ir simbolio kategorijos, kaip svarbūs pagalbiniai užslėptų šios meninikės kūrybos sluoksnių pažinimo instrumentai.
Darbo tikslas - atrasti ir išanalizuoti poetės kuriamus simbolius bei konceptualias metaforas konkrečiuose eilėraščiuose, išplėsti poetei būdingų metaforų ir simbolių tyrimą. Darbo uždaviniai: aptarti metaforų ir simbolių reikšmes; pasvarstyti kokią įtaką tie simboliai ir metaforos daro eilėraščių kontekstams, kaip jie kuriami ir kiek jie yra svarbūs apskritai poetės kūryboje. Aptarti rastų metaforų simboliškumą.
Darbo objektas - eilėraščiai iš rinkinių "Badmetis" (1972m.) - "Niekieno žemė", "Raganauju" ir iš rinkinio "Vendeta" (1981m.) - "Mirtis neateina, ji čia" "Bijau" ir "Šimtametės žiemos užrašai". ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2010-04-22
DalykasLietuvių literatūros kursinis darbas
KategorijaLiteratūra >  Lietuvių literatūra
TipasKursiniai darbai
Apimtis18 puslapių 
Literatūros šaltiniai17 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis32.46 KB
Autoriusaiste
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2008 m
Klasė/kursas3
Mokytojas/DėstytojasMisutienė
Švietimo institucijaMykolo Romerio Universitetas
FakultetasPolitikos ir vadybos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Liune Sutema ugnies ir vandens metaforos kuryboje [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 18 puslapių 
  • Mykolo Romerio Universitetas / 3 Klasė/kursas
  • Misutienė
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą